Mintimi apie keliavimą po Azijos šalis Karoliną užkrėtė jos širdies draugas italas Marco Copolla. Jos vaikinas tokią svajonę turėjo jau seniai. Iš pradžių juodu apie tai kalbėdavosi, vėliau ėmė regzti kelionės planą ir visai netrukus įsigijo pirmuosius lėktuvo bilietus.
Daugeliui kyla klausimas, kiekgi reikia turėti pinigų, kad galėtum keliauti ir svajones paversti realybe?
„Per gana trumpą laiką man pavyko susitaupyti pakankamai pinigų iškeliauti. Azijoje nėra brangu. Jeigu pavyksta rasti lėktuvo bilietą už prieinamą kainą, pakanka turėti 1000 dolerių, kad galėtum čia pragyventi mėnesį ar du.
Be abejo, jeigu nori apsistoti prabangiame viešbutyje ar viloje ir kiekvieną vakarą mėgautis vakariene restorane, gali tikėtis išleisti daugiau. Niekam nesiūlau vykti į kelionę, kurioje viskas įskaičiuota: apgyvendinimas viešbutyje, maistas. Pigiausia ir įdomiausia organizuoti kelionę pačiam.
Esu labai jauna, nesu sukūrusi šeimos ir nestoviu ant to karjeros laiptelio, kurį būtų gaila palikti. Esu įsitikinusi, kad dabar pats tobuliausias metas išvykti svetur, pamatyti skirtingas kultūras“, – sako jau penkis mėnesius keliaujanti K.Valeikaitė.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
– Koks buvo jūsų gyvenimas čia, Lietuvoje?
– Vis zyzdavau, kad tėvai nupirktų man fotoaparatą. Gavusi išsvajotą dovaną nepaleidau jos iš rankų.
Gana ilgą laiką fotografija buvo mano pomėgis. Pamenu, mokyklos laikais draugėms rengdavau fotosesijas lauke. O vieną vasarą sugalvojau jas rengti už simbolinę kainą, maždaug 20 litų. Iš pradžių tokias fotosesijas darydavau tėvų bičiuliams ir jų vaikams, o vėliau – ir nepažįstamiems. Po kiek laiko supratau, kad fotografija man yra daugiau nei pomėgis, tai buvo aistra. Patiko kirbėjimas širdyje, kurį keldavo nuotraukos. Galiausiai nusprendžiau studijuoti fotografiją užsienyje.
– Baigusi mokyklą nutarėte emigruoti į vieną mados sostinių – Londoną, čia baigėte fotografijos studijas. Kokie buvo studijų metai?
– Pirmieji metai buvo tikrai nelengvi. Iš pradžių nebuvo paprasta studijuoti kita kalba, juk anglų kalba pirmaisiais studijų metais nekalbėjau sklandžiai. Teko derinti darbą ir studijas ir galiausiai perprasti didmiesčio sistemą. Tačiau laikui bėgant viskas darėsi vis lengviau. Susiradau artimų bičiulių, ir treji studijų metai prabėgo beprotišku greičiu.
– Ar baigus mokslus pavyko susirasti darbą fotografijos srityje?
– Po vasaros poilsio pavyko susirasti praktikantės darbą vienoje produkcijos kompanijoje, kuri atstovauja „Mert and Marcus“ mados fotografams. Po praktikos dar metus bendradarbiavau su jais. Nors dirbau ne su fotografija, o atlikau organizavimo ir planavimo darbus, džiaugiuosi man suteikta galimybe pamatyti mados industriją iš vidaus.
Dirbti su tokiais klientais kaip „Vogue“, „Lancome“, „W Magazine“ ir susipažinti su mados pasaulio garsenybėmis buvo didžiulė svajonė, virtusi realybe.
– Iš kur dabar gaunate pinigų pragyventi, kur esate apsistoję?
– Turiu santaupų, be to, šiuo metu kartu su vaikinu dirbame vadovais vienoje Kambodžos salų esančiame viešbutyje. Norėjome čia stabtelėti keliems mėnesiams ir patirti, ką reiškia gyventi mažoje egzotiškoje saloje. Dirbame, gauname maisto, atlyginimą ir pastogę. Toks variantas mums pasirodė naudingas. Kelionę tęsime kovo mėnesį.
– Kuo jus žavi klajokliškas gyvenimas?
– Nuolatiniu jauduliu. Nežinai, ko tikėtis ir kas tavęs laukia, ką atrasi, patirsi. Išeini iš komforto zonos ir gyveni visiškai kitokį gyvenimą. Išmoksti daug gyvenimiškų pamokų, suvoki daug dalykų apie save. Sužinai, kiek minučių pakanka susikrauti visus daiktus.
– Kaip keliavimas po Aziją pakeitė jus kaip asmenybę? Juk yra ne viena istorija, kai čia pabuvę žmonės tarsi iš naujo atranda save.
– Išvykimas iš tos šalies, kurioje praleidai nemažai laiko, suteikia galimybę pažvelgti į savo praeitį ir prioritetus iš šalies.
Keliaudama po neturtingas šalis suvokiu, kokia turtinga esu.
Kai svetur pamatai žmones, kurie neturėdami absoliučiai nieko ištiesia tau pagalbos ranką, nelaukdami atlygio, tai tikrai įkvepia.
– Kurias Azijos šalis apkeliavote, ką pamatėte, sutikote?
– Kol kas aplankėme tik keletą Azijos šalių – Mianmarą, Tailandą, o šiuo metu gyvename Kambodžoje. Patyrėme begalę nuotykių. Patys įsimintiniausi, ko gero, susiję su liūtimis, pasiklydimu džiunglėse, bastymusi šventykloje.
Sykį Senajame Bagane (Mianmare) norėdami pasiekti apleistos šventyklos viršų turėjome kopti tuneliu, kuris buvo apraizgytas voratinkliais, aplipęs vabalais ir visokiais gyviais. Tuo metu tikrai jaučiausi lyg būčiau nuotykių filme. Dar vieną nuotykį patyrėme grįždami į mūsų palapinę. Naktį džiunglėse kilo audra, ji išblaškė ten gyvenančius gyvūnus. Jie bėgiojo lyg pakvaišę, karstėsi medžiais lyg jausdamiesi nesavame kailyje, o lietus pliaupė kaip iš kibiro.
– Kokie jums pasirodė sutikti žmonės?
– Mianmare – labai draugiški ir malonūs, jie nuolat šypsosi. Tailande situacija kiek kitokia: vietiniai nelabai geranoriški, tačiau mes aplankėme tik vieną miestą, galbūt žmonės kituose miestuose kitokie.
Kambodžoje teko sutikti įvairių žmonių: vieni pasirodė malonūs, o kiti – priekabūs. Mažesniuose miesteliuose į baltaodžius žiūrima taip, lyg jie būtų iš kitos planetos. Vietiniai vaikai kartą paplūdimyje prie mūsų stovėjo geras 15 minučių ir akylai stebėjo. Buvo labai keista ir juokinga, nežinojome, kaip reaguoti.
– Ar ir toliau planuojate keliauti?
– Mūsų planuose – Vietnamas, Filipinai, Maldyvai, Indonezijos salos. Jeigu finansinė padėtis leis, svajojame aplankyti ir Argentiną, tačiau laikas parodys.
– Galima sakyti, kad dabar gyvenate svajonių gyvenimą?
– Gyvenimas šiuo metu tikrai velniškai gražus, kupinas jaudulio ir saulės! Galbūt darbas viešbutyje ir nėra mano svajonė, tačiau dirbant tokį darbą lieka pakankamai laiko įgyvendinti fotografijos projektus, kurių, ačiū Dievui, vis daugėja.
– Jeigu reikėtų pasirinkti, kur gyvensite sukūrusi šeimą, koks pasaulio kampelis tai būtų?
– Negalėčiau atsakyti į šį klausimą, nes dar nesu apsisprendusi. Bet nemeluosiu, gyventi keliaujant labai šaunu. Labai norėčiau paskatinti žmones daugiau svajoti ir svajones paversti tikrove. Patirtis, kurią įgyji keliaudamas, neįkainojama.
