Tai – dainininkas Artūras Žabas, pasivadinęs slapyvardžiu Beissoul. Kartu su Einiumi Artūras šiuo metu mėgaujasi tokiu populiarumu, apie kurį tik galima pasvajoti.
Savo socialinėje „Instagram" paskyroje Artūras pasidalijo vaikystės nuotrauka. Berniukas įsitaisęs vežimėlyje ir jau nuo pat vaikystės pamėgęs stilių – pasipuošęs kailiniais.
2014 metais A.Žabas davė interviu „Lietuvos ryto" žurnalui „Stilius". Kviečiame paskaityti apie jo tikslus, svajones ir pomėgius:
Labai norint būtų galima paminėti vieną kitą dainininką, kurio balsas panašus į Artūro Žabo-Beissoul (24 m.). Ir vis tiek būtų netikslu, nes jo balsas unikalus. Tai suvokti reikėjo ir pačiam Artūrui - sunerimęs buvo net pas gydytoją nuėjęs. Kai šis tik palinkėjo sėkmingos karjeros, atlikėjas veržliai nusiyrė į priekį už nugaros palikęs abejones ir įkyruolius, bandančius spėlioti: Artūras išskirtinai giliu balsu dainuodamas maivosi ar pasidarė operaciją?
Neseniai Beissoul su bendražygiu Einiumi Jaručiu (25 m.) išleido debiutinį albumą „Laikas paikas“ ir rengia jį pristatančius koncertus.
Artūras neketina kelti skandalų, pažerti priežasčių apkalboms ar pūsti kokių nors muilo burbulų, kad atkreiptų į save dėmesį. Mat buvo momentas, kai vaikinas svarstė, kodėl vieni, vos išsišokę, sulaukia daugybės dėmesio, o tie, kurie tyliai daug dirba, lieka šešėlyje.
Atkreipė dėmesį, pasvarstė ir nurimo: sunkesnis kelias labiau įsimenamas – kas kad ilgiau užtrunka. Tad treti metai juodu su Einiumi kantriai stato, kaip sako Artūras, savo muzikos imperiją.
Jei kyla klausimas, kaip skamba jo balsas kasdienybėje, galiu atsakyti, kad normaliai. Nebent su Beissoul šnekučiuojantis apima jausmas, kad kalbiesi su vienuoliu, bet gal tokį pojūtį kuria fone skambanti meditacinė muzika. Ir, žinoma, dėstomos mintys. Jis pats pasiūlė susitikti vegetariškoje užeigoje. Nėra vegetaras, greičiau atskira dar neįvardyta valgytojų rūšis, mat... nemėgsta valgyti.
Nori kuo greičiau atlikti tą ritualą, kad galėtų grįžti prie darbų. Dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę ir pantomimą pastebėjo, kad mažai valgydamas geriau jaučiasi.
Mėnesį darė eksperimentą – valgė ryžius, trapučius, vaisius, gėrė tik arbatą ir vandenį. Taip taupiai valgydamas maistą jis buvo pasiruošęs eiti kalnų versti, o jo bendrakursiai tuo metu jau kojų nepavilkdavo.
Tokiu savo įpročiu Artūras glumina draugų mamas. Mat nuvykęs kur tolėliau į svečius dainininkas atsiveža ir savo maisto, apsimeta, kad jau miega, kai yra kviečiamas valgyti cepelinų ir tortų. Tokius dalykus kartais Artūras valgo, bet vadina tai nuodėme.
Labiausiai jis mėgsta būti vienas. Iš didžiausią įspūdį padariusių knygų paminėjo Jurgos Ivanauskaitės kūrinius, Johno Irwingo „Kol tave rasiu“ ir – nepatikėsite – Colleen McCullough „Erškėčių paukščius“! Pastarasis faktas ir tai, kad mėgsta senosios animacijos filmuką apie trejeto nuotykius Rūgpienių kaime, verčia suklusti: tai kiekgi pašnekovui iš tikrųjų metų – juk žavisi dalykais, kurie turėjo įtakos dabartiniams keturiasdešimtmečiams.
„Aš kosmonautas“, – gūžteli pečiais Artūras.
Jei šiuo žodžiu galima apibūdinti netipiškas asmenybes, tuomet tikrai taip. Vaikinas juokiasi, kad „kosmonautauti“ pradėjo ir jo jaunesnė sesuo, tik ji paniro į piešimą.
Gal jis tęsia šeimos menininkų tradiciją? Nieko panašaus. Pasižymėjo nebent senelis iš mamos pusės – dainuodavo per vestuves. Beje, Artūras gimė Ukrainoje, mat lietuvis tėtis ten nusižiūrėjo merginą. A.Žabui dar nebuvo nė metukų, kai šeima persikraustė į Lietuvą.
Mama, kaip sako Artūras, yra miesto veidas. Mat taip vadinami troleibusų vairuotojai. Pamena pats tą didį jausmą, kokį patirdavo, kai mama leisdavo troleibusų parke apsukti ratą tokia didžiule transporto priemone.
Gal didį jausmą dabar patirtų išvykęs į užsienį? Beissoul ten nesiveržia – pirmiausia čia, Lietuvoje, nori įgyvendinti tai, ką yra sumanęs, viską skrupulingai atlikti iki galo. Žinoma, norėtų pagyventi kokį pusmetį Londone, bet kol kas labiau ten traukia ne karjeros galimybės, o, kaip jis sako, viešoji vienatvė. Esi tarp milijono žmonių, bet tarsi ir nematomas. Kas nors nusišypso ir tuo tau tarsi mesteli aureolę virš galvos.
– Galite sau leisti didžiulę prabangą – daryti tai, ką norite. O kaip žemiškasis gyvenimas, juk reikia nusipirkti duonos?
– Jei galėčiau, visai nevalgyčiau, – tiesiai šviesiai kalba Artūras. – Tik iš muzikos gyvenu. Visą gyvenimą svajojau turėti vieną kryptį, kuri man būtų ir bausmė, ir džiaugsmas. Turbūt ją radau. Nenorėčiau daryti nieko kito, nors baigiau aktorinį ir pantomimą. Tai greičiausiai buvo kelias per aplinkui, kad priartėčiau prie muzikos.
– Pantomima? Turint tokį balsą rinktis sritį, kurioje jo visai nereikia?! Be to, nieko nėra liūdniau už mimą...
– Kitų specialybių studentai juokais klausdavo, ar mes per paskaitas tylime. Ne, turėjome jas įprastas kaip ir visi kiti. Pantomima – stebuklas, reikalaujantis tylos. Atmosferą kuria muzika, judesiai.
– Tai štai iš kur gebėjimas puikiai judėti?
– Vyresnis trejetą metų šokau pas Šarūną Kirdeikį. Man patinka pantomimą derinti su šiuolaikiniais šokių elementais – stengiuosi tai parodyti per koncertus.
– Viena jaunutė aktorė, pamenu, nustebino pasakiusi, kad per studijų metus atsikando teatro, kančios, uždarų repeticijų patalpų ir džiūgauja galėdama vaidinti serialuose. Jūsų gyvenime iš viso nebėra aktorystės?
– Ji mane lydi kiekvieną dieną. Juk sutinki daugybę žmonių ir su kiekvienu skirtingai tenka bendrauti, kas kuklesnis – stengiuosi padėti. Kaukes keičia, ko gero, visi, net nestudijavę aktorystės.
Dabar esu susitelkęs į muziką, nenoriu savęs barstyti, todėl atsisakau, pavyzdžiui, kvietimų dalyvauti visokiuose televizijos projektuose.
– Bet juk reikia reklamuotis, garsintis, kad žmonės ateitų į Beissoul koncertus!
– Taip, bet širdis sako, kad aš to neišgyvenčiau, manęs užtektų savaitei. Jaučiuosi patogiai ir nenoriu televizinės invazijos.
– Visada klausote širdies balso?
– Nuo pat vaikystės. Širdis man visuomet sakydavo, kur turiu eiti ir ką daryti. Jei atsidurdavau aklavietėje, jusdavau palaikymą iš vidaus – viskas bus gerai.
– Bet greičiausiai sutiktumėte vaidinti, jei sulauktumėte tokio pasiūlymo?
– Siaubingai bijočiau, bet neatsisakyčiau. Tačiau mudu su Einiumi pasvajojame, kad labiau norėtume kokiame nors filme išgirsti savo muziką. Mes būtume tarsi pilkieji kardinolai – girdimi, bet nematomi.
Akademijoje man sakydavo, kad esu skirtas karalių ir didikų vaidmenims. O aš gal norėčiau priešingai – suvaidinti auką.
– Todėl jūsų dainose justi liūdesys? Nors... iš tiesų nesinori jūsų dainų padėti į kokią nors vieną lentyną – kas kartą jos gali skambėti kitaip, žiūrint, kaip nusiteikęs klausytojas. Vieni jose įžvelgia filosofinių, kiti – net paleistuvystės niuansų.
– Dažniausiai liūdžiu, kai esu vienas. Štai jūsų minėtai kolegei įkyrėjusi teatro patalpa, kur nėra dienos šviesos, kur tvyro didybė ir ramybė, puikiausiai man tinkanti. Iš to atsiranda dainos. Joms įtakos turi ir žmonės – labai mėgstu juos stebėti. Smagu tokį pamatyti per koncertą tarp publikos, tik jis nieko nežino.
Dainas rašau trumpais sakiniais, kai kada tai tik vienas žodis. Noriu, kad viskas būtų tauru ir gražu.
– Kas patraukia jūsų dėmesį – praeivis, kino žvaigždė ar bandelių pardavėja?
– Viskas, ką išvardijote. Yra smagių personažų, dažniausiai tokių pikčiurnų – jie man labiausiai kelia juoką. Jų įkvėpti esame su Einiumi parašę dainų. Net per linksmų mums, patamsių gyventojams.
– Albumo pavadinimas „Laikas paikas“ nėra liūdnas ar filosofinis. Gal per lengvas, per paprastas?
– Pabandėme peržvelgti mūsų bendradarbiavimo laiką – buvo visko. Kaip jį pavadinti? Paikas laikas. Mes smagiai leidžiame laiką kurdami, mūsų niekas nestabdo. Iš tikrųjų rimti dalykai yra paiki kaip ir visas gyvenimas. Tik vieni į tai žiūri rimtai, kiti – pro pirštus.
– Kaip žiūrite jūs?
– Visaip, priklauso nuo paros meto, žmonių, su kuriais tuo metu esu. Kai lieku vienas, šiek tiek save kankinu, nes man viskas tuomet taip sudėtinga atrodo.
– Jums pavojinga būti vienam.
– Jau išmokau save nuraminti. Žinau savo ribas, tad net jas peržengęs moku sugrįžti, bet man reikia to jausmo, panirimo į gelmes – be jo negalėčiau gyventi. Jei viskas būtų gerai ir smagu, iškelčiau dilemą. Man reikia, kad viskas virtų.
– Mokyklos nemėgote, ne viskas ir akademijoje patiko, tačiau būtent ten sustiprėjo nuojauta, kad reikia imtis muzikos.
– Neringa Čereškevičienė mums dėstė mikrofoninį dainavimą. Buvau prieš jos paskaitas nusiteikęs, nes reikėdavo paruošti lietuvišką dainą.
Paprašiau dainuoti angliškai ir man leido. Pradėjome bendrauti, ji mane stebėjo. Kartą pakalbėjome, kad noriu dainuoti, ir ji pasakė: „Net nedvejok.“
Ji padėjo man tarsi atsirakinti, išsisakyti padedant muzikai ir nebejausti diskomforto dėl balso, nes jis visuomet buvo keistas. Kai užgriuvo lavina besistebinčių, aš rimtai susirūpinau: maniau, kad gal tikrai kažką darau ne taip, gal ten styro penki stygų mazgai ir jie vienas į kitą trinasi.
Nuėjau pas gydytoją foniatrą, o šis pasakė, kad viskas gerai. Aleliuja! Tada prasidėjo etapas be abejonių.
– Kaip atrodo jūsų diena? Greičiausiai žodis „disciplina" jums svetimas?
– Akademija išmokė sudėlioti savo dienos prioritetus – kas svarbu, o kas nelabai. Pirmadienis man – poilsio diena, nes dažnai būnu po savaitgalio koncertų. Rytą nenoriu keltis, nenoriu pradėti galvoti, vis dėlto pabudęs susidėlioju dienos darbus ir nepalieku nė sekundės laisvos.
XXI amžiaus žmonėms labiausiai trūksta pasiaukojimo, gebėjimo save ne priversti, o motyvuoti.
Žmonės daro tai, kas nepatinka, ir tuo skundžiasi, bet kodėl jie neartėja prie to, kas miela jų širdžiai.
– Pasakysiu šiurkštokai: gerai jums taip kalbėti ir gyventi – neturite paskolos, žmonos, vaiko...
– Mano filosofija paprasta: nenoriu turėti nei paskolos, nei vaiko, nei nieko. Kol nejausiu pilnatvės, nepadarysiu dėl savęs, ko noriu, kvėpuodamas pilnais plaučiais, tol tie dalykai iš mirties taško nepajudės.
Esu uždaręs visus įmanomus kelius tiek galvoje, tiek širdyje. Ir man puikiai sekasi, ačiū Dievui.
– Žavingas jaunas dainuojantis vyras. Ir nė menkiausios galimybės sulaukti jo dėmesio?
– Niekam nepalieku galimybės – net sau pačiam. Sulaukiu pastabų, kad savęs nemyliu, bet tinkamai save įkrovusiam žmogui nekils mintis susireikšminti. Tad nepasijusiu žvaigžde, tikrai.
– Kaip tuomet prie jūsų uždarumo dera tai, kad du kartus dalyvavote „Eurovizijos“ atrankoje?
– Per daug pasitikėjau žmonėmis, nes tie, kurie šalia, atrodė, kad veda kryptingai ir teisingai, bet supratau, kad tik pats gali eiti kryptingai ir teisingai. Supratau tai vos žengęs žingsnį, bet kelio atgal nebebuvo – dirbo komanda žmonių, buvau už juos atsakingas.
– Jūsų įvaizdžiu rūpinasi Italijoje gyvenanti Gintarė Salemonaitė. Štai neseniai į spaudos konferenciją atvykote su Einiumi vilkėdami pižamomis. Jums reikia perlipti per save, kad įvykdytumėte stilistės sumanymus?
– Negalėčiau eiti prieš savo prigimtį. Mudu su Gintare puikiai vienas kitą suprantame. Kasdienybėje net negalvoju, ką rengsiuosi, turiu savo pamėgtus rūbus, ir tiek. Draugai net pasišaipo klausdami, ar aš juos keičiu. Bet jei dažnai keiti rūbus, jie praranda savo reikšmę, istoriją, kartu ir tu pats. Mėgstu net pakalbėti su rūbais, sakau rytą: „Na, megztuk, ką šiandien pridengsime?“
Akademija išugdė supratimą, kad į sceną turi eiti pasiruošęs – pasigrimavęs, tinkamai apsirengęs.
Aš ir kitus pagrimuoju, kitaip neleidžiu su manimi eiti į sceną. Joje visi turi būti gražūs ir pasitempę.
Vis dėlto Gintarė įneša naujų vėjų ir į mano kasdienį garderobą. Anksčiau pirkdavau džinsus, į kuriuos tilptų trys žmonės. Susijuosdavau juos siauru dirželiu. Gintarė pasiūlė siauras kelnes ir man jos patinka.
Žaviuosi dizainerių Johno Galliano, Alexanderio McQueeno darbais – neseniai net nusipirkau pastarojo knygą. Dar patinka Thomas Browne’as – kuria vyrams tokius ekstravagantiškus drabužius, keistų kirpimų.
– O kvapas jums svarbu? Yra kokie nors kvepalai, kuriuos svajojate sau pasidovanoti?
– Planavau mūsų kūrybos penkmečiui – po dvejų metų – išleisti kvepalus, net esu susitaręs su vienu žmogumi, kad juos pagamintų iš natūralių medžiagų.
Sunku nusakyti, koks kvapas patinka, – neintensyvus, kuo mažiau justi, tuo geriau. Žinau, kad smilkalų nepakenčiu – jie mane trikdo.
– Kada jautėtės laimingiausias?
– Tai sunkiausias klausimas. Dažnai jaučiu įvairiausius kitus jausmus, išskyrus laimę, aš jos neakcentuoju. Turbūt ją dar pajusiu.
Nors... turiu rankas, kojas, galvą, galiu mąstyti ir daryti tai, kas man patinka, žinau, kad rytą pakilęs parašysiu Einiui ir mudu dirbsime, turiu draugų. Atsiimu savo žodžius – aš esu laimingas.
– Dėl ko nors apgailestaujate, norėtumėte pakeisti?
– Paauglystėje buvo momentas, kai iškilo klausimas, kodėl negimiau kokios nors žvaigždės šeimoje.
Arba tokioje, kuri gyvena prie jūros, turi įdomių gyvūnų. Atrodė, kad esu per klaidą kažkur įstrigęs. Bet pasirodo, kad niekur neįstrigau – taip turėjo būti, – Artūras prisipažįsta, kad jam nelengva apie tai pasakoti.
– Kas jums yra prabanga, kurią sau begėdiškai leidžiate?
– Kai lieka paskutiniai dešimt litų, nusipirkti ką nors, ko visai nereikia, bet aš noriu. Taip mano gyvenime atsirado vintažinis lagaminas – jame dabar sudėtos mūsų kompaktinės plokštelės. Labai norėjau, velniai nematė, vis tiek su paskutiniais pinigais neką nuveiksi.
– Vienoje dainoje skamba žodžiai: „Aš užsimerkiu, kad matyčiau veidus, kokių neturiu, – tik liesti galiu, kad nebejausčiau trupinių apgaulės tiek aš, tiek ir Tu...“ O jūs pats galite prisipažinti melavęs?
– Melas sau yra didžiausias. Bet apgauti save nors valandėlei kartais tikrai labai sveika.
