Bičiulių kompanijos tikslas buvo ne saulės vonios ir tingus poilsis paplūdimyje, bet noras kuo geriau pažinti Europos pietryčiuose esančiame pusiasalyje išsidėsčiusias šalis. Todėl pakeleiviai išsinuomojo automobilį (savaitei jis atsiėjo šiek tiek daugiau nei 200 eurų), dar prieš skrydį į Juodkalniją susidėliojo maršrutą ir nusiteikė nuotykiams.
Ketvertukas apsistojo Juodkalnijoje, aplankė jos miestą Barą, Kroatijos miestą Dubrovniką, Albanijos sostinę Tiraną bei Hercegovinos regioną.
Prieš kelionę kompanija kruopščiai atliko namų darbus: domėjosi lankomiausiais objektais, skaitė keliautojų atsiliepimus, kamantinėjo šiuose kraštuose jau pabuvusius draugus, suplanavo biudžetą. Kelionė žmogui atsiėjo po šiek tiek daugiau nei 500 eurų be asmeninių išlaidų. Ketvertukas nutarė nepirkti kelionių agentūrų siūlomų ekskursijų, o norimas pamatyti vietas pasiekti savarankiškai. Kad pakeliui netrūktų geros nuotaikos, su savimi pasiėmė muzikos kolonėlę ir mėgstamiausių dainų rinkinį.
„Ne veltui Juodkalnija vadinama Balkanų perlu – nuo aplink atsiveriančio grožio net kalbėti nesinorėjo, bijojai mirktelėti, kad nepraleistum nė milimetro pasakos, kuri atsirado prieš mūsų akis: kalnai, paplūdimiai, miesteliai – prie visko norėjosi prisiliesti, visur pabūti, bent minutei stabtelėti“, – įspūdžiai tiesiog liejasi, taip pat greit Ingridos kompiuterio ekrane keičiasi ir šimtai kelionėje įamžintų kadrų.
Vienuolika valstybių vienijančius, apie 60 milijonų gyventojų turinčius Balkanus skalauja net trys jūros: Adrijos – vakaruose, Jonijos – pietvakariuose ir Juodoji – rytuose. I.Kazlauskaitė sako, kad keliaujant po pusiasalio šalis keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir itin ryškūs socialinio gyvenimo kontrastai.
„Juodkalnija spindi švara, uoste išrikiuotas prabangias jachtas nuo smalsuolių akių (ir fotografavimo) akylai saugo apsauga. Nesunku suprasti, kad tokių gražuolių savininkai mėgaujasi ne tik saule, bet ir pinigų jūra. Apskritai ten gyvenantys žmonės labai draugiški, paslaugūs, kultūringi, jiems visai nebūdingas dažnas pietiečių bruožas – įkyrus lindimas į akis. Su jais susikalbėti, net nemokantiems anglų kalbos, vieni juokai, padeda šypsena ir gestai. Vienas bendrakeleivis komunikavo lietuviškai, juodkalniečiai – sava kalba, bet vieni kitus puikiausiai suprato ir visada gaudavo, ko prašė. Stebint iš šalies net nesinorėdavo pulti vertėjauti, nes tai toks nerealus bendravimo procesas, kad jį nutraukti būtų nuodėmė“, – juokiasi dainininkė.
Vėliau kompanija automobilio vairą pasuko Dubrovniko link. Šio Kroatijos miesto senamiestis, anot keliautojų, atima žadą, ne veltui ten buvo filmuojama ne viena Holivudo kino juosta. Vis dėlto tai labai brangus miestas, kainos čia kone dvigubai didesnės nei Juodkalnijoje (už kavos puodelį teko mokėti 5 eurus).
Didžiausias nusivylimas lietuvių laukė Albanijoje.
„Jos sostinė Tirana man taip ir liko neatrasta, nesuprasta ir nesukėlė jokių emocijų, nepaliko jokio įspūdžio, – tiesiai rėžia po Balkanus pirmą kartą keliavusi Ingrida. – Visur nešvara, skurdas, gatvės apleistos, susidaro įspūdis, kad vietiniai perka tik skalbykles, nes jų išstatyta parduoti kas 50 metrų. Greta įsikūrusios skurdžios mašinų plovyklos, čia pat – vestuvinių suknelių „butikai“. Juokavome, kad jaunikiams Tiranoje išties patogus gyvenimas – viskas vienoje vietoje: nusiperki „skalbiankę“, išsiskalbi švarką, nusiplauni „tačkę“ ir žygiuoji į už kampo esantį vestuvinių suknelių saloną pasiimti nuotakos. Tokia apleista šalis, kad net nesinorėjo kelti kojos iš automobilio, vis svarstai, kaip kuo skubiau grįžti į Juodkalniją.“
Kad Juodkalnijoje veša korupcija, dainininkė buvo girdėjusi dar iki išvykstant iš Lietuvos. Vos nusileidus lėktuvui apie tai ją su bendrakeleiviais iškart įspėjo ir kelionės organizatoriai. Tačiau jie nekreipė daug dėmesio į pasakojimus apie policijos iš turistų reikalaujamus kyšius ir dirbtinai pareigūnų sukeltas situacijas, iš kurių galėtų pasipelnyti.
„Keliuose stovi gausybė policijos ekipažų, mus nuolat stabdė. Baro miesto pareigūnams užkliuvo mūsų nuomotas automobilis, nors prieš tai jų kolegos jokių priekaištų neturėjo. Sakė, pasibaigęs transporto priemonės techninės apžiūros paso galiojimo laikas.
Buvo vidurnaktis, policininkai akivaizdžiai nervinosi, pyko, kalbėjo pakeltu tonu, liepė skambinti nuomos punkto bosui, nors puikiai suprato, kad naktį niekas nedirba. Jie specialiai kėlė mums stresą, manydami, kad palūšime ir pasiūlysime kokiu nors būdu tartis. Tačiau mūsų ketvertukas ne iš kelmo spirtas, be to, vienas draugų teisininkas, todėl net ir jausdami spaudimą duoti kyšį tam nepasidavėme, tad uniformuotiems pareigūnams tiesiog trūko kantrybė. Išrašė baudą nuomos kompanijai (iki 3000 eurų) ir mus paleido.
Kitą dieną nuvykę į nuomos punktą išsiaiškinome, kad tai buvo tik bandymas pasipelnyti iš turistų. Deja, Baro mieste tai įprasta, keliautojai dažnai neatlaiko tokio šantažo ir išsitraukia pinigines. Su korupcija čia aktyviai kovojama, bet ji vis dar veša. Visi mūsų nuomotos mašinos dokumentai pasirodė galiojantys, nes automobilis buvo vos dvejų metų senumo, o tokiems pirminė techninė apžiūra galioja trejus metus“, – daug įtampos sukėlusį ir laiko atėmusį nemalonų įvykį iki šiol prisimena I.Kazlauskaitė.
Ingrida juokiasi, kad kelionėje jos nesužavėjo nei maistas, nei vietinių aprangos stilius. Patiekalai daugiausia mėsiški, o ji renkasi gerokai lengvesnius. Vietinių apranga net kėlė šypseną: dieną – sportiniai šortai, vakare – sportinis kostiumas. Vis dėlto, čia pat priduria, Balkanų vyrų grožio treningai nepaslepia – dėl pietiečių, anot garsios moters, linksta kiekvienos lietuvaitės keliai.
„O kai pamatai gražuolius Juodkalnijos futbolo rinktinės vyrukus... – Ingrida giliai įkvepia ir čia pat nusijuokia. – Jie mūsų atostogų metu buvo apsistoję tame pačiame viešbutyje. Žodžiu, ne „Eurovizija“, o futbolu tada kvepėjo atmosfera.“
I.Kazlauskaitė save vadina smalsiu žmogumi, ja nuo pirmų žodžių pasitiki pašnekovas, todėl iš visų kelionių ji parsiveža ne tik įspūdžių, bet ir įdomių istorijų, kurias papasakoja naujai sutikti žmonės. Ši kelionė – ne išimtis.
Iš kelionių Ingrida nemėgsta tempti suvenyrų, nes tiki, kad niekučiai vėliau tik kaupia dulkes, jai kur kas svarbiau atmintyje nusėdę prisiminimai. Vis dėlto pačius artimiausius ji pamalonina vietiniais gardėsiais ir vynu.
„Esu labai religinga, todėl kelionėse visada aplankau bent vieną šventą vietą, šįkart tai buvo bažnyčia Juodkalnijos Baro mieste. Pasimeldžiau, uždegiau šventą žvakę ir sau bei artimiesiems nupirkau šventos simbolikos“, – atskleidžia dainininkė.
Ingrida turi savo tobulų atostogų formulę ir visada ja vadovaujasi: nė vienos minties ar pokalbio apie darbus, ilgas miegas, nuotykius ir eksperimentus mėgstanti draugų kompanija, daug muzikos ir šokių.
