Kol daugelis tik svajoja apie tokią kelionę, amerikietė Cassie per 18 mėnesių ir 26 dienas įgyvendino savo troškimus, tačiau neslepia: tai nebuvo lengva.
„Nuo pat vidurinės mokyklos laikų troškau keliauti, aplankyti visas pasaulio šalis. Tiesiog turėjau tokią nerealią svajonę. Jei žinočiau, kad galiu nukeliauti į Mėnulį, svajočiau ir apie šią kelionę.
Dėl šio savo troškimo, kad jis išsipildytų ir galėčiau vykti į tokią ekspediciją, dirbau tikrai sunkiai“, − sakė ji portalui „Today“.
Cassie iš namų išvyko 2015-ųjų liepos 4-ąją. Savo svajonių kelionę aplankiusi 196 pasaulio šalis jauna moteris baigė šiemet vasario 2-ąją. Ankstesnis užregistruotas tokios kelionės rekordas buvo treji metai ir trys mėnesiai.
Tačiau „Ekspedicija 196“ (taip ją pavadino Cassie), pasak jos, prasidėjo gerokai anksčiau, nei ji įlipo į pirmąjį iš 255 per kelionę buvusių lėktuvų.
Cassie pasidalijo patarimais ir namų darbais, kuriuos būtinai reikia paruošti, kad panašios svajonės taptų realybe.
1. Dirbkite daug, sunkiai ir taupykite. Sukaupkite bent tiek, kad galėtumėte pradėti savo kelionę.
„Likus pusantrų metų iki planuojamo išvykimo aš daug dirbau. Buvau dviejų vaikų auklė Los Andžele. Plėšiausi dirbdama po 85 valandas per savaitę ir taupiau visur, kur tik buvo įmanoma.
Galiausiai buvau susitaupiusi beveik 9 tūkst. eurų. Tiek man užteko pirmiesiems 6 ekspedicijos mėnesiams“, − pasakojo Cassie.
Šeimos ir draugų pagalbos moteris neprašė, todėl sutaupyta suma jai leido realiai pradėti planuoti kelionę ir patikėti, kad jos svajonė tikrai gali išsipildyti.
Cassie liko tik sugalvoti, kaip ji gali finansuoti kitą kelionės dalį.
2. Sugalvokite misiją ir susiraskite rėmėjų.
Cassie nutarė, kad jos kelionė turi turėti tikslą – skatinti taiką ir darnų turizmą – ir pradėjo ieškoti nepelno organizacijų, kurioms tokia jos misija pasirodytų įdomi.
„Mano kelionės biudžetas buvo beveik 180 tūkst. eurų. 9 tūkst. pradžiai susitaupiau prižiūrėdama vaikus, o kitą dalį gavau iš įvairių fondų bei rėmėjų, investuotojų“, – sakė ji.
Pirmiausia moteris rado savo pirmąjį ir pagrindinį rėmėją – tarptautinį Taikos per turizmą institutą – ir tapo šios institucijos ambasadore. Vėliau nutarė susisiekti su mažomis ir didelėmis kompanijomis, nepriklausomais investuotojais, kad galėtų įgyvendinti savo misiją.
„Daug žmonių mano, kad rasti rėmėjų kelionėms labai lengva. Man rėmėjų paieška buvo vienas sudėtingiausių dalykų per visą kelionės planavimą ir net pačią kelionę“, − sakė keliautoja.
Kad jos veikla būtų matoma, ieškodama rėmėjų Cassie jau buvo atlikusi namų darbus – socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje ji jau turėjo daugiau nei 300 tūkst. sekėjų.
Tai moteriai kiek palengvino rėmėjų paiešką, ypač per pačią kelionę.
„Visą laiką didinau savo sekėjų skaičių – ir prieš ekspediciją, ir jos metu – trejus ar net pusketvirtų metų. Susisiekiau su 10 tūkst. kompanijų ir galiausiai turėjau 25 rėmėjus“, − pasakojo ji.
C.De Pecol planuoja sukurti dokumentinį filmą, kuriame papasakos apie savo kelionę, ir tikisi, kad jam taip pat ras rėmėjų. Juk filme bus epizodų, kuriuose šmėžuos didžiųjų automobilių gamintojų mašinos ar kelionėms reikalingų daiktų vaizdai.
3. Planuokite pigias nakvynes ir stenkitės gauti kredito kortelės taškų.
Keliaudama Cassie įsigudrino nakvoti net nemokamai. Moteris neieškojo pažįstamų žmonių tam tikrose šalyse – ji apsistodavo geruose ekonominės klasės viešbučiuose. Jos socialinių tinklų sekėjų skaičius vis augo, o tai padėdavo jai gauti nemokamą kambarį arba didelę nuolaidą pareklamavus viešbutį socialiniuose tinkluose.
Be to, daugelyje vietų laukiami savanoriai ar darbuotojai, kurie pagelbės už nakvynę.
Amerikietė ieškodavo pigių nakvynių per platformą „Airbnb“, o savo kreditinės kortelės taškus panaudodavo skrydžiams. Dažnai ilgus atstumus keliautoja įveikdavo keleiviniu autobusu ar laivu, mat tai kainuoja gerokai pigiau nei skrydis lėktuvu.
Cassie juokėsi, kad jos kelionę gerokai palengvino ir tai, kad jos niekas nelaukė – nei pasiilgęs vaikinas, nei jaukūs namai. Jos daiktai buvo palikti saugojimo kameroje ir nekėlė jokių rūpesčių.
„Išvykti iš namų man nebuvo sunku, nes ten nepalikau nieko, dėl ko skaudėtų širdį, ko pasiilgčiau. Neturėjau jokių gyvūnų, nepuoselėjau artimų santykių, todėl man buvo labai paprasta išvykti tokiam ilgam laikui“, − kalbėjo keliautoja.
Ji nesuko sau galvos ir dėl to, iš ko pragyvens grįžusi iš ekspedicijos. Kol jos draugai dirbo, kad turėtų gražius namus ir saugią senatvę, mat atsidėdavo jai lėšų, Cassie net nesvarstė apie jokius įsipareigojimus dėl ateities.
„Gal apie tai pradėsiu mąstyti tuomet, kai man bus daugiau nei 30 metų. Tačiau dabar tikrai nemąstau apie tai, kas nutiks po metų ar dvejų. Bus, kaip bus“, − svarstė moteris.
4. Ieškodami finansavimo būkite negailestingi sau.
Galiausiai keliautoja atskleidė, kad kelionėje ji išleido tik maždaug pusę tų lėšų, kurias surinko iš rėmėjų. Tačiau prisiminė ir sunkias akimirkas: po pirmųjų 8 kelionės mėnesių ji nebeturėjo pinigų.
„Nebebuvau tikra, ar man pavyks įgyvendinti savo kelionės idėją. Galbūt man reikės grįžti namo ir ieškoti finansavimo?
Tačiau susiėmiau ir 15 valandų per parą praleisdavau prie kompiuterio ieškodama rėmėjų ir elektroniniais laiškais su jais susirašinėdama.
Mano socialinis gyvenimas tikrai buvo nustumtas į kamputį, nes turėjau susikaupti ir padaryti viską, kad galėčiau tęsti kelionę. Tačiau galiausiai viskas, ką padariau, buvo verta to, ką patyriau“, − kalbėjo amerikietė.
Šiandien Cassie prisipažino, kad tokia kelionė ją nemenkai išvargino. Tačiau jau dabar jos galvoje pilna minčių apie ateities misijas, apie ateinančias keliones.
„Noriu ir toliau keliauti, noriu palikti ką nors po savęs. Norėčiau aplink pasaulį pasodinti medžių, kad taip Žemei atsilyginčiau už savo iškvėpuotą orą.
Įsteigiau pelno nesiekiančią organizaciją, rašau knygą, planuoju kurti filmą ar TV šou ir panašiai, − ateities planais dalijosi moteris. – Jau pripratau prie tokio gyvenimo būdo. Dabar jau negalėčiau gyventi kaip anksčiau ir dirbti sėdėdama prie rašomojo stalo kokiame nors biure.“
