Tuo tarpu garsi vestuvių planuotoja Laura Vagonė ryžosi kalbėti tikrai nemalonia tema. Ji parašė atvirą laišką apie tai, kokią jai mokyklą teko baigti. Tai – gyvenimo mokykla, kurių pamokos buvo skaudžios.
„LONGREADAS. Mokytojų dienos proga.
Per vienerius metus sugebėjau nutraukti dvejus santykius su absoliučiai skirtingais vyrais. Nėra čia kuo didžiuotis. Abiem atvejais – ne mano iniciatyva. Vieną užėdžiau savo reikalavimais, kitas – ligonis.
Aš linkusi puoselėti ir saugoti, atrasti kasdien vis iš naujo, skatinti, kartu ieškoti, glaustis. Bet esu šiek tiek toje sferoje nevykėlė, reikia pripažinti. Ir pagaliau to nebijau. Kartais per daug reikalauju, kartais – per mažai. Bet yra kaip yra. Kaltinti nieko negaliu. Net savęs, nes kitokia nebebūsiu. O ir vyras šalia man asmeninės vertės nepriduoda.
Katastrofos nėra, nesižudau, neverkiu paromis ir negeriu raminančių. Abi kojos mano ant žemės. Pas psichologą gal nueiti reikėtų, bet, kad situacija nėra kritinė. Man patinka mano gyvenimas ir laimingėju kuo toliau, tuo labiau, nes širdis tik raumuo, o visi jausmai gyvena iš tiesų smegenyse.
Džiaugiuosi smulkmenomis, kurios kažam nereikšmingos, o man – visos dienos nušvitimas šešėliai, miškas, voratinkliai, bangos, architektūra, muzika, gražiai parašytas sakinys knygoje. Viskas keičiasi, juda į priekį, nauji žmonės, projektai, darbai, užmojai, sumanymai, kolaboracijos – kartais pati sau pavydžiu smagumo, vidinio variklio ir pozityvių vibracijų.
Širdį skauda kiekvieną kartą kaip pirmą kartą, tik jau žinau, kad praeis. Bet šiandien noriu pakalbėt ne apie tai.
Man baisiausia, kad abiem atvejais santykis buvo nutrauktas telefonu. Ne žiūrint į akis ir konstruktyviai dėstant poziciją, gal paverkiant, gal apkabinant paskutinį kartą ir atsisveikinant, ko galima tikėtis iš brandžios asmenybės, su nepilnamečiais gi nesusidedu.
Telefonai, socialinės medijos atėmė iš mūsų tikrus ryšius. Kalbamės klavišais ir touch screen’u. Jausmus reiškiam standartiniais emoticon’ais, iš tiesų bejausmiais ir šaltais. Mokykloje ne visi turėjom dešimtukus iš teksto suvokimo ir interpretacijos, tai perskaitom žinutes dažnai suprasdami tik dalį norimos iškomunikuoti informacijos.
Reikšmė visada slepiasi po ją išreiškiančia forma. Parašiau ir pamiršau. Kiek ženklų telpa į žinutę? O į MMS? Todėl man ne tiek svarbu palikimo momentas, kiek tai, kodėl tai daroma taip? Man visada ir visur norisi tikrumo. Jei santykis buvo tikras, ne tik telefoninis, kodėl atsisveikinimas turi būti perkeltas į virtualią erdvę?
Kiekvienas kuriam vizualius asmeniniu mitus apie save, kuriam istorijas, vaidmenis, kokie norėtumėm būti, bet nesam dažniausiai. Sutinku, manęs galima bijoti, aš didelė ir stipri, bet dar nesu nė vieno sumušus ar bent skėlus kumščiu į akį. Kartais žudau žvilgsniu, prisipažinsiu. Ir savotiška karma tikiu: kai kažkada kentėsi dešimt kartų labiau, prisimink, kad tas kerštas ir mano. Bet tik tiek.
Nesu isterikė, nors yra, yra dužę pora lėkščių ir mano gyvenime. Taigi, šiuo momentu galvoju, kad tokiems vyrams vieną dieną tiesiog turėtų pradėti dygti papai, gal net atsiras mėnesinės ir mano baimė užsibaigia klausimu, ar ne mes juos tokiais pavertėm? Ir kaip pačiai nepadaryti auklėjimo klaidos auginant sūnų, kad jis liktų šioje realybėje su tikrom emocijos ir atsakomybe už savo poelgius, tvirtumu ir bedražmogiškomis vertybėmis.
Tiek pasvarstymų. Keliuosi ir einu gyventi toliau. Viskas tik pamokos. Su mokytojų diena, mano mokytojai“, – rašė ji.
