Ką reiškia stovėti ties plona linija, skiriančia gyvenimą ir mirtį, V.Matijošaitis sako patyręs du kartus. Profesionalių medikų dėka (jiems bus dėkingas visą likusį gyvenimą) jam pavyko šios linijos neperžengti. Kitas kartas buvo skaudi žmonos netektis, tapusi didžiausia gyvenimo tragedija.
„Mes abu su žmona suvokėme, kad negyvensime amžinai ir kažkuriam iš mūsų teks išeiti pirmam. Nevengdavome temos ir apie donorystę. Irena buvo kategoriškai nusprendusi ir man labai aiškiai pasakiusi – jei ji išeis pirma, jos organus turime paaukoti donorystei. Ji donorystę siejo ne su mirtimi, o su gyvybės tęstinumu. Jos tvirta nuomonė šiuo klausimu paveikė mane ir vaikus.
Mano žmona dovanojo savo organus ir taip kažkam suteikė antrą gyvenimą. Dėl to jos atminimas yra gyvas iki šiol. Suprasdami, kiek daug Irena šiuo poelgiu davė kitiems, su sūnumis įkūrėme jos vardo fondą, skatinantį donorystės idėją Lietuvoje.
Dažnai girdžiu žmones sakant: „mirštu, kaip noriu atostogų“ ar „mirštu, kaip noriu naujo darbo“. Tačiau iš tiesų viskas susiveda į tai, kad mes norime gyventi (geriau, patogiau). Gyventi nori ir tie žmonės, kurie šiandien laukia organų. Šie žmonės tikrai nesakys, kad jie nori atostogų, naujų batų ar kito darbo. Iš jų lūpų išgirsime „mirštu, kaip noriu gyventi“.
Tam, kad turėtum galimybę išgelbėti kitų žmonių gyvybes, nereikia būti kažkokiu ypatingu. Pakanka su artimaisiais būti pakalbėjus apie donorystę arba turėti donoro kortelę. Didžiausia dovana, kurią galime kam nors suteikti – antras gyvenimas.
Kviečiu Jus apsispręsti šiandien. Taip pat kviečiu Jus į Irenos Matijošaitienės fondo organizuojamą performansą „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENT“, - jausmingai kalbėjo V.Matijošaitis.
