Per 3 dešimtmečius mados kūrėja įspaudė gilų pėdsaką Lietuvos madoje. Nors ji pradėjo nuo savo kolekcijų, gyvenimas pasisuko kitaip. Reikėjo platesnės veiklos srities, kad augtum ir tobulėtum.
„Madoje vienas – ne karys, nes tai komandinis darbas. Buvo „Vilkma“, „Rožė“, „Utenos trikotažas“. Vilniaus modelių namai buvo man ta erdvė, kur aš išėjau didžiausius mados mokslus, kokius tik įmanoma. Modelių namams vadovavau net 13 metų. Mane į priekį vedė profesinis smalsumas, čia atėjo profesinė branda, susikaupė žinių bagažas. Buvau visai savarankiška, formavau mados stilių. Bet...
Gyvenime prieini tokią kryžkelę, kai suvoki, jog reikia sukti kitu keliu. Kad nebegali vien tik imti – nori ir duoti. Nusibrėžti sau tokį naujos pradžios tašką. Man tas laikas atėjo 50-mečio išvakarėse. Visi manęs klausė: „Ką tau dovanoti?“ Ir aš atsakydavau: „O gal aš galiu jums ką nors dovanoti?“ Ir nusprendžiau dovanoti savo širdį. Atverti ją. Padovanoti, kas joje susikaupė per tuos metus. Ta mintis man kilo visai spontaniškai, nemąstant, kaip, kokiu pavidalu tai padaryti. Nes tas žinojimas jau buvo subrendęs.
Į Vilniaus rotušę pakviečiau visus gyvenime sutiktus mielus žmones, gal 500. Net močiutės, sėdinčios ant suolelių aikštelėje, galėjo ateiti. Nes meilės pakako visiems.
Tai buvo nuostabus įvykis, nuo kurio aš iš naujo vėl pradėjau skaičiuoti metus. Naujos brandos, kūrybos. Užverčiau praeities puslapį ir atsiverčiau naują knygą“, – pradėjo pokalbį linksmai nusiteikusi menininkė.
– Nuo tada tarp jūsų gana prislopintų, ramių spalvų, elegantiškų modelių rūbų ėmė pulsuoti raudona, dažnai perlais puošta, išsiuvinėta, ryški, tiesiog deganti gyvenimo aistra, džiaugsmu širdis. Ar jos įvaizdis kilo spontaniškai?
– Nieko neatsitinka šiaip sau. Meno žmones dažnai aplanko tokie nepaaiškinami impulsai. Gal iš kosmoso, nežinia iš kur. Buvo taip, kad prieš savo 50-metį aš sėdėjau studijoje ir kažkodėl ėmiau piešti vienuoles. Žvilgtelėkit, tebeturiu tą sąsiuvinį. Piešiau, aišku, rūbą, bet kažkodėl išėjo vienuolės įvaizdis. Ir kitą dieną man paskambina iš „Monte Pacis“ (Pažaislio vienuolyne. – Red.) ir paprašo atidarymo šventei sukurti kolekciją. O aš ją jau iš vakaro buvau pradėjusi piešti! Be jokio užsakymo, pageidavimo – labai moteriškas sukneles.
Apsilankiau vienuolyne, susipažinau su jo istorija. Įstrigo mintis, kad tas vienuolynas išgyveno labai daug – Renesansą, Napoleono armijos žygį, XVIII–XIX amžių įvykius. Vienuolynas keitėsi XX amžiuje, vis įgaudavo naują veidą: buvo ir druskos sandėlis, ir karo lauko ligoninė, pamišėlių namai, muziejus. Įvairus – kaip ir moters gyvenimas, kur ir druskos kalnai, ir meilė, aistra, ir altorius, ir auka... Ir taip man atsivėrė trys pagrindiniai simboliai – širdis, karūna ir kryžius. Karūna – moters išdidumas, vertė, širdis – meilė, išmintis, širdingumas, dosnumas, kryžius – kurį kiekviena nešame savo. Be to – tai kryžkelė, pasirinkimas, apmąstymų vieta.
– Bet jūsų dirbtuvę, matau, puošia ir sidabriniai sparnai. Kaip moteris be jų?
– Puikiai pastebėta! Pažaislio vienuolyne yra balandis, išskleidęs sparnus. Sparnai mane dabar lydi, neša, skraidina mano kūrybą. Kartais tu sušlampi juos, kartais nutūpi ne ten, kur reikia... Juk ir Pegasas sparnuotas.
– Kartais kas nors nori už tų sparnų traukti prie žemės...
– Būtent, bet privalai pakilti!
– Taip atsirado kolekcija „Moters širdis“, dabar dominuojanti jūsų kūryboje, įkūnija dosnumą, kuriuo dalinatės?
– Moteriškumo pradas mano kuriamoje madoje dar labiau sustiprėjo, kai su kolege Renata Maldutiene pasisekė pristatyti savo kolekciją „Istorinės atminties beieškant“ Valdovų rūmuose. Tai dar labiau pakylėjo mane nuo kasdienės mados. Ta kolekcija buvo jaudinantis apsinuoginimas, nes aš ją kūriau per moters jausmus, per jos paveikslą. Žmonės net verkė.
– Ir sparnai jus nunešė taip aukštai, kad, atrodo, aukščiau nebėra kur skristi. Bet uždanga nusileido, o gyvenimas toliau vynioja savo kamuolį?
– Taip, reikia gyventi, mylėti, dalintis. Ir prieš Kalėdas atsirado mano prekės ženklas „Širdis“ bei kūrybos credo – „Semper Femina“ – „Visada moteris“. Drauge su bendraminte Diana Ročiene subrandinome naują idėją – nukėlėme rūbus nuo podiumo į kasdienybę. Kad moteris galėtų juos vilkėti ir džiaugtis kasdien.
– Jūs kalbėdama nuolat kartojate: „iš širdies į širdį“, „dalytis džiaugsmu, meile“. Teko girdėti, kad savo širdimi dosniai dalijatės tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
– Šiemet savo „Širdį“ apvežiojau po gražiausias Europos šalių katedras.
Širdutės lagamine savo keliones pradėjo nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros, o dabar Naujuosius metus jos sutiks Birmoje, Laose, keliaus po visą Aziją, ten bus rodomos šventyklose. Jos turi ir kitą misiją – yra kaip votai, asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, kuris aukojamas maldos namuose. Aš padedu širdutes katedrose, žmonės sustoja prie jų, pasimeldžia.
– Ką ta misija duoda jums pačiai?
– Tai mane papildo, tai lyg mano malda, meditacija. Išsivežu savo širdutes – parsivežu dalelę energetikos. Kiekviena širdutė turi savo paslaptį, kurios ją nusipirkusi moteris net nežino. Nors jų parduodu nedaug. Dabar jomis papuošta mano Kalėdų eglė. Širdučių parodą vežiosiu ir po Lietuvą, dalinsiuos tuo gerumu. Kaip kalbėjome – iš širdies į širdį.
– Esate sakiusi, kad anksčiau neturėjote laiko puoselėti savo moteriškumo. Ir dabar sodyboje pati genite medžius ir susikasate daržą. Ir gal tik dabar, sulaukusi brandos, radote tą malonumą akcentuoti kūryboje moteriškumą. Kas tai yra jums?
– Moteriškumas man – meilė, jausmai, emocija. Jei jausmų prisikaupia per daug, reikia nulieti. Aš labai emocinga, bet slepiuosi, kiek galiu, po savo kiautu. Turiu Dievo dovaną – mėgstu rankdarbius ir bendrauti su žmonėmis, tad galiu nulieti dalį savo emocijų. Mano esmė – dalijimasis.
Bet moteriai svarbios ir kovingos savybės. Jos net pagal prigimtį yra savo lizdo saugotojos, gynėjos, dėl to galinčios paaukoti savo gyvybę. Didelė ta moters širdis.
– Širdis, kaip drabužių aksesuaras, kaip papuošalas, kaip simbolis. Jūs skatinate moteris žaisti, pakilti virš kasdienybės, šmaikštauti. Ar klystu?
– Taip, nes mes, lietuvės, esame sau per daug kritiškos. Prisigalvojame tiek taisyklių! O galime visaip. Išversk švarką į kitą pusę, nukirpk rankoves, apsuk jį. Galima – viskas, tik reikia turėti šiek tiek saiko jausmo ir truputį mados žinių. Mažiau yra daugiau, bet kartais ir daugiau yra gražu. Per gyvenimą reikia spėti išdrįsti paragauti visko.
– Jūs provokuojate ir net esate linkusi į avantiūrizmą, profesore?
– Prisipažįstu, ir tai, matyt, paveldėjau iš tėvų, kurie nebuvo menininkai. Mano tėtis sugebėjo net mašiną parsivairuoti iš Sibiro neturėdamas teisių ir nemokėdamas vairuoti. Kadangi valytuvai neveikė, tai spėdavo iššokęs iš mašinos dar ir sniegą nuo lango rankomis nubraukti.
Mama man daug ką leisdavo, tik pasakydavo: „Daryk, bet žiūrėk!“ Ir ta atsakomybė taip prislėgdavo, nes negali nuvilti. Tai aš esu savo tėvų mišinys.
– Kalėdų šventės – čia pat. Kas jums, Jolanta, yra Kalėdos?
– Laiką skaičiuoju nuo Kalėdų iki Kalėdų. Metų ataskaita, kai atsigręži ir pažiūri, ką nuveikei. Ir prisiminimai: parbėgi iš mokyklos, o namie kvepia...
– Mandarinais!
– Ne, ne! Rūkytais lašiniais. Nes koridoriuje jau kabėdavo močiutės ir senelio kailinukai. O virtuvėje – kylantis mėlynių pyragas. Aš galėdavau nualpti nuo tų kvapų! Jei jau atvažiavo močiutė, tai bus Kalėdos!
