Et, vasara! Ponios Auksės studijoje ji, atrodo, nesibaigia ir žiemą. „Kokioje studijoje? – nusikvatoja meno kūrėjos statusą turinti teisininkė. – Aš neturiu studijos. Mano visa studija štai čia, virtuvėje, ant to balto virtuvinio stalo.“
Bet vis tiek čia smagu kurti, kai pro pat langus teka Neris ir driekiasi rūko apgaubtas Vilniaus peizažas. Na, šiek tiek apgadintas to surūdijusio, bet tvirtai į žemę įsiraususio vamzdžio – taip pat meno objekto, ir apgriuvusio Gedimino kalno. „Ars longa, vita brevis“ („Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas“), – juokiamės su šeimininke ir grįžtame prie virtuvės stalo. Jau labai smalsu, kaip galima vasarą išsitapyti ant šilko.
Tam, pasirodo, reikia visai nedaug. Balto šilko audeklo, rėmelių, kuriuose šilkas įtempiamas, ir tūbelių, dėželių, buteliukų specialių dažų. Žinoma, ir teptuko. Aišku, ir gebėjimo piešti. Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės.
„Tapymas ant šilko – tai mano hobis, laisvalaikis. Jei neturėčiau kitos profesijos, būtų sunkiau, nes tie dažai yra gana brangūs. Vandens dažais šilko neištapysi“, – juokiasi ponia Auksė.
Tapymas ant šilko, kaip pati menininkė sako, užkabino ją sulaukusią 50-mečio.
„Pati nesuprantu, kaip nutiko toks virsmas. Visada domėjausi rankdarbiais, bet tapyba ant šilko man atrodė tolimas, paslaptingas kinų, japonų menas. Rankomis ištapyti kimono man buvo kažkas nesuvokiamo. Dabar aš jau perpratau tas pa-slaptis, nes ir pati bandau, ir daug skaitau literatūros.“
A.Poškuvienė neslepia, kad tapyba ant šilko yra emocinė atsvara jos darbui.
„Per dienų dienas, dirbdama notare, prikaupi daugybę įvairios svetimos energijos, o parėjusi namo negali pasilengvinti tos naštos, išsipasakoti. Visų mūsų, teisininkų, darbas yra konfidencialus. Tai lyg išpažinties paslaptis. Sunku ją išmesti iš galvos. Ir tą emocinę būseną aš išlieju spalvomis. Nes man piešimas nėra prievolė, darbas, įsipareigojimas. Tai yra mano nuotaikų atspindys. Aš tapau džiaugsmą. Štai prieš Kalėdas visas mano kolektyvas skrendame trijų dienų atostogų į Nicą. Visoms moterims nutapiau vienodas šilko skarutes, kad nepasimestume“, – pokštauja ponia Auksė. Jos tapytais šilkais jau grožėjosi parodų lankytojai Lenkijoje, JAV, Liuksemburge, Norvegijoje, Anglijoje.
Auksė dovanoja tapymo ant šilko pamokas
1 pamoka. Jei grįžtate namo pikta, susirūpinusi, paimate šilko, geriausiai balto, atraižą ir ją netvarkingai vyniojate ant paprasčiausio plastikinio vamzdžio.
Vyniojate lyg susuktumėte savo mintis. Po to šilką susmaukiate lyg kojinę ir bet kaip teptuku tepate specialius dažus. Vienur pateks dažų, jie susilies, kitur nepateks, bus šviesiau. Kai dažai išdžius, gausite margą audinį. Jį išplausite, išlyginsite, ištempsite ant rėmo, dažniausiai 90 cm x 90 cm, ir ant to fono galite jau piešti ką tik norite įvairiais dažais. Ši technika vadinasi šibori.
2 pamoka. Ištempiate ant rėmo (tinka net siuvinėjimo lankelis) baltą arba jau išmargintą šilką ir kontūrų dažais piešiate, pavyzdžiui, rožės kontūrus. Prie tokio darbo aš ir užtikau ponią Auksę. Iš pradžių pavyzdį galima nusipiešti ant popieriaus, nusikopijuoti jį nuo senovinio puodelio ar audeklo. Nupieštus kontūrus reikia palyginti karštu lygintuvu ar džiovintuvu – iškils lyg mezginiai ar siuvinėjimo virvutės. Gavę tokią faktūrą vėl dažome rožes įvairių spalvų dažais, jau nebe kontūriniais, nors galima brūkštelėti ir jais. Tada audinį išskalbiame šiltu vandeniu su minkštikliu, užfiksuojame lygintuvu spalvas ir išlyginame. Voila! Štai ir turime vieną dalį būsimos suknelės!
Ponia Auksė tapo šilką ir liedama teptuku skystą vašką, ištapo raštais batelius ir rankines, bet negi visas paslaptis imsi čia ir išplepėsi?
„Man tikrai negaila pasidalyti. Bet geriau pradėkite nuo paprastesnių dalykų. Audinio skiautelę suveržkite siuvinėjimo lankeliu ir pabandykite išsitapyti mažą skarelę. O tada jau kibkite į sudėtingesnius projektus“, – pataria A.Poškuvienė.
Moteris sako neturinti mėgstamiausio motyvo. Jai mieliausia tai, ką padiktuoja gamta ir nuotaika. O geriausias laikas yra naktis, kai viskas nurimsta.
„Mažas lankelis man visada po ranka. Įdomiausia, kad ranką vedžioja pats audinys. Vienur dažai nuteka, kitur išsiraito rutuliukais, kryžiukais. Tu net nežinai, kaip audinys išaustas ir ką jis tau iškrės.“
Savo kūrinių ponia Auksė sakė beveik neparduodanti, o dažniausiai išdovanojanti.
„Atėjo laikas ką nors kitiems duoti, dalintis, nudžiuginti. Vasarą buvo gražus renginys Krikštėnuose, Ukmergės rajone, – su vienuolėmis surengėme edukacinį projektą kaimo vaikams. Laimė, kai gali pats duoti“, – sako moteris.
