Apie Mečislovo Subelio jubiliejaus svečius:
Būna, kai jaudulys pakiša koją atlikėjams, tada jie sudainuoja baisių natų. Būna, kai degalinė sugalvoja, jog į tortiliją reikia įkišti dešrelę, na, kokia ten dešrelė, ten elementari pigi sasyska, nepabijokim šio žodžio, ir pavadinti tai tortilainiu. Dar būna, kai iš esmės lyg ir kukli suknelė kailių imperijos dėdės bei atlikėjo M.Subelio jubiliejuje tampa visokių minčių kilimo objektu. Ypač, jei į ją žiūri spalvotas amsėtojas per atsitiktinai rastus svetimus akinius. Būna, būna. Pudeli, nusivalyk tu tuos savo stiklus nors kartą!
Apie „The Roop“:
Pudeliui retai kas patinka. Bet kai jau patinka, gali dėl to numirti (jei apsidžiaugėt, tai nesulauksit!), aukoti inkstus ir ragenas, net surengti konkursą, kurių nekenčia ir, kaip pastebėjot, už pinigus nerengia. Ir šį kartą „Eurovizijoj“, taip, toj pačioj „Eurovizijoj“, įsimylėjau grupės „The Roop“ dainą „Yes, I do“. Nes ji tiesiog puiki! Aš noriu, kad ją, ne kokią kitą, sugrotų Lisabonoj! [Trept koja]. Dar man labai nepatinka, kai komisija pabrėžtinai vienus atlikėjus perdėtai aukština. Arba, kai kiti atlikėjai turi visokių žymių žmonių užnugarį. Na, tas nėra blogai, net gerai, tad šįkart krikštapudeliu, žinoma, ne tokiu garsiu, pabūsiu ir aš. Už tai vienam, kurį komentaruose kažkas pažymės kaip didelį dainos gerbėją, padovanosiu tokius pačius marškinėlius, kuriuos PATS savo keturiom rankytėm pagaminau savo mieloje rožinėje virtuvėlėje, kupinoje kūrybinių dvasių ir stilingo ėdalo trupinių. Marškinėliai nauji, nedėvėti, be prakaito dėmių. Galėsiu juos net pakvėpinti. Įdomiausia šito reikalo vieta yra ta, jog net pati grupė nė nežino, kas čia vyksta, bet abejoju, kad supyks. Na, aš nesupykčiau. Beje, „Eurovizijos“ finale „Yes, I do“ skambės 3-ti, tai balsuokit numeriu 1667. Nugalėtoją paskelbsiu ryt po finalo. Vienas, du, trys- važiuojam!
Apie „Pasiklydusio skambučio“ premjeros svečius:
Po visų švenčių ateina rytojus – tarsi pagirios surietė, kai peržiūrėjau „Pasiklydusio skambučio“ premjeros nuotraukas „Domino“ teatre. Panašu, kad vyrų stilius šįkart pasiklydo močiutės skrynioje ir dėdės iš Rapalių kaimo ėjimo pas gyvulius Kūčių vakarą aprangoje. Bet vis viliuos, jog pasitaisys vieną dieną. Ak, šventas naivume!
Apie Valentiną Patrenko:
Panašu, kad žiniasklaidos dėka Rusijos širdyje Pudelis surado savo seniai pamestą ir pamirštą sesutę (brother from another mother) – Rudąją Rusijos Dvikoję pudelę Valentiną Petrenko. Važiuosiu su „Nacionaline paieškų tarnyba“ traukiniu, daug verksiu į kamerą, dovanų nuvešiu drėgnų makiažo servetėlių, kuponą antakių mikroblading'ui ir skrajučių apie kaltūno gydymą. Jei neatstums ši stileiva manęs, išsigimėlio.
Apie „Oskarus“:
Ar matėt, kaip nuostabiai N.Kidman atrodė per „Oskarus“? Ir taip puiku, jog atsirado tokių stiliaus nesusipratimų, kaip dainininkės St.Vincent su/be sijono (?), kurį prisiuvo prie peties, juoda eilutė- įnešta šiek tiek dramos ant to raudono išpuoselėto kilimo glamūro, tragikomedijos, aišku, irgi. Dar buvo truputį keistoka žiūrėti į W.Goldberg pūstą suknią, siūtą iš medžiagos, skirtos sodo namelio sofai aptraukti, ar A.Day pseudobarokinę lovatiesę. Kaip visada, visokių šuniškų reikalų galima išuostyti, pasaulio mastu, ar savoj apylinkėj. Tačiau šįkart Pudelio vidinis rožinis fantazijos Aladinas ant kilimo skrenda pas Salmą Hayek, kuri dėvėjo „Gucci“ šviestuvo gaubtą, ir pas H.Bennet, kurios „Christian Dior“ plunksnų suknelė atrodė panaši į Amazonės džiunglių vietinių kurtą ritualinį žolių bei lapų kostiumą. Perduos linkėjimų nuo mūsų visų ir grįš į šią šaltą puikių žmonių šalį. Not.
Rožinis pudelis – socialinių tinklų mados teisėjas. Jį rasite feisbuko paskyroje „Mama, žiūrėk, aš – Selebriti“ arba „Instagram“ @pinkpoodlecelebrity.
