Rožinis pudelis išgyrė Aušrą Maldeikienę ir įkando „Kino pavasario“ svečiams

Įkvėpė „Kino pavasario“ uždarymo akimirkos. Ir dar koks tūkstantis buvusių bei būsimų renginių.

„Kino pavasario“ pabaigtuvių šventės įvaizdžiai man priminė bičiulio mintį, kad visokios pseudopsichologinės ir savimotyvacinės knygos dažnai papuola ne į tas rankas.

Pamačiau šios damos vaizdo įrašą vienoje UK ryto laidoje ir nusprendžiau, kad esu savy atradęs ne tik šunišką stilistą, bet ir neurochirurgą. Atmintinė visoms bei visiems: labai svarbu ir išlaikyti proporcijas, ir sudėlioti tinkamus akcentus!

Ne, į šlovės alėją iš „Auksinių svogūnų“ nepapuls ta aštuonmetės gėlių fėjos ir džinsų kostiumu apsirengusi ponia, visokie dėdės su segėmis ir antanai baisiais kostiumais bei šlykščiais švarkais, o gal persipuošusi juoda orchidėja „Disney“ princesės suknele. Kiek galima iš tų „Ž“ sąrašo garsenybių spausti sultis? Gana ir to, kad organizatoriai išspaudė. Šįvakar, kaip dažniausiai ir nutinka, būsiu neįdomus miniai, bet su malonumu įteiksiu medalį, o ne svogūną, poniai Maldeikienei – ji visame tame nuvytusių lapų kontekste pagaliau atrodė taip puikiai, net pakylėtai, kad net noriu švilptelti. Ar dar nesakiau, kad rožinė – puiki spalva?

Prašau, šiandien Kaune išdalinti ir „Auksiniai scenos kryžiai“, ir idėjų naujai kino juostai pasisemta! Pažadu, kad naująjį savo filmą pagal garsiojo „50 pilkų atspalvių“ franšizę kursiu be lietuviškam kinui būdingų gamtos vaizdinių ir ilgų tylos pauzių, tik, atsižvelgdamas į žanrą, atodūsių nepagailėsiu. Na, prisipažinkit, juk visi svajojate Pudelį pamatyti su odiniu rimbeliu!