Vaiva Mainelytė studijavo režisieriaus Juozo Rudzinsko kurse, į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“)... Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kitus.
Tačiau aktorės kūrybą saugo ne tik teatro ar kino istorijos knygos ir daugybė praeityje rašytų studijų ar recenzijų. Vaivą Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta, nes per paskutiniuosius metus ji sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru.
Tarp naujausių jos vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose – Zocha „Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Árpád Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017). Tai kūriniai, praturtinę Lietuvos teatrą aštriais požiūriais į nūdienos pasaulį, atveriantys šiuolaikinio žmogaus dvasinių būsenų skaudulius.
Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia Vaivos Mainelytės talentas – jos tikriausiai niekas negalėtų pakeisti. Nemaža jos kūrybos unikalumo priklauso nuo aktorės išvaizdos, bet sėkmė tiek teatre, tiek kine labiausiai susijusi su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą, taip pat ir nekonfliktišku charakteriu.
Sulaukti garbaus amžiaus ir teatre neturėti priešų – reta. Nors Vaiva, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi ryškų požiūrį į gyvenimą ir profesiją, ji yra labai geranoriška ir atvira naujiems ieškojimams. Net patyrusi sunkiausius išbandymus – artimųjų netektis, įvairias ligas, ji gebėjo atsitiesti visų pirma su teatro pagalba.
Dažnai ją tekdavo sutikti po repeticijų skubančią į Santariškes, o vėliau – vėl į vakarinę repeticiją. Tai retos ištvermės, pasišventimo savo profesijai, atsakomybės prieš teatro kolegas savybės.
Dar visai neseniai, važinėdami su aktoriumi Regimantu Adomaičiu po Lietuvą, vis prašnekdavom apie Vaivą Mainelytę.
„Vaiva kokiame nors Holivude būtų tapusi pasaulinio garsumo aktore, turėtų pilį, lėktuvą ir kokią nors salą“ – tokia Adomaičio nuomonė.
Lėktuvų Lietuvoje nereikia, užtenka ir pėstute nueiti iki teatro, bet pagarbos ir dėmesio savo kūrėjams mes rodome ne per daugiausia. Adomaitis ją yra apibūdinęs kaip nuostabią moterį, išsiskiriančią nuoširdumu, atvirumu, neturinčią jokių išgudravimų.
„Ji visada labai geranoriška. Ji puiki kolegė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu ar dar kažin kokiu žvilgsniu. Jos žvilgsnis labai geras, atviras, nuoširdus. O tarp aktorių – tai ne toks dažnas reiškinys. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Mano ne vienas personažas buvo ją įsimylėjęs... Neseniai peržiūrėjau filmą „Velnio nuotaka“. Na, nuostabi Vaiva Mainelytė! Jeigu Lietuva būtų nors kiek didesnė arba sovietmečiu mes būtume arčiau buvę Vakarų, tai šiandien apie Vaivą kalbėtų kaip apie superžvaigždę“.
