Per savaitę du kartus klaipėdietė Nijolė su dukra varsto Kauno Antano Martinaičio meno mokyklos duris. Čia abi mokosi tapybos ir piešimo paslapčių.
Patricija šioje srityje tikrai ne naujokė. Mergaitė nuo dvejų su puse metukų pamėgo ne tik dailę, bet ir keramiką.
Tad visai šeimai persikrausčius gyventi į Kauną Nijolė suskubo ieškoti rekomendacijų, kur dukra galėtų pratęsti savo pamokas.
„Ji išbandė daug įvairiausių būrelių, tačiau šioje srityje dukra jaučiasi tikrai savo vietoje. Jai labai patinka“, – pasakojo N.Pareigytė-Rukaitienė.
O atsitiko taip, kad dukters pomėgiu susidomėjo ir pati Nijolė. Klaipėdoje ji mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir nuo vaikystės troško tapti dailininke. Tad kada, jei ne dabar, įgyvendinti savo svajonę?
„Tėvai visada sakydavo, kad būsiu muzikantė... O man noras piešti visada kirbėjo. Tad dabar sugalvojau, kad dukra man, o aš jai būsiu pavyzdys. Taip dabar kartu keliaujame į meno mokyklą, kartu piešiame ir viena kitos laukiame po pamokų. Žinoma, dar toli mums iki to tikrojo meno, bet pats procesas labai smagus“, – kalbėjo moteris.
Nijolę žavi ir pradėtos lankyti mokyklos meniška aplinka, kuri jai primena Klaipėdoje baigtą gimnaziją. Tokie vaizdai priverčia susimąstyti, atitrūkti nuo kasdienybės ir pasijusti meno dalimi.
„Mano mokykla kvepėdavo menu: visur buvo daug skulptūrų, freskų, ant sienų kabėjo paveikslai, net į pamokas kviesdavo ne paprastas skambutis, o Antonio Vivaldi muzika. Taip pat ir šioje mokykloje yra daug skulptūrų, daug mokinių nutapytų paveikslų. Vesdama čia savo dukrą matau, kaip jai patinka tokia aplinka“, – pasidžiaugė ji.
N.Pareigytė-Rukaitienė lanko piešimo ir tapybos pamokas ir kol kas nesuspėjo atsirinkti, prie ko labiausiai linksta širdis. O štai Patricija žavisi tiek piešimu, tiek tapyba, tiek keramika.
„Atrodo, nueinu į piešimą ir labai patinka pieštukais formuoti šešėlius, o kai nueinu į tapybą, suprantu, kaip smagu lieti dažus ir kiek yra neapsakomų spalvų, atspalvių. Tad niekaip neišsirenku. O dukrytė daro viską, ką mokytoja liepia. (Juokiasi.) Šiaip tai pati mėgsta piešti drugelius ir kažkodėl žuvis – gal todėl, kad Klaipėdoje gimė“, – šypsojosi dainininkė.
Visus dukros darbus ji kruopščiai saugo archyvui – kai Patricija užaugs, bus labai mielas atsiminimas. Be to, ne vienas jos kūrinys buvo įrėmintas ir padovanotas.
„Tai gražus atsiminimas. Man pačiai smagu pažiūrėti ir įvertinti, ką mano mama yra išsaugojusi“, – patikino Nijolė.
Tamsūs rudens vakarai tapo dar jaukesni – damos savo pamokas perkelia ir į namus. O čia laisvai liejasi ne tik spalvos, bet ir pokalbiai.
„Pamatytumėt, kas darosi mūsų namuose! (Juokiasi.) Abi susėdusios dalijamės dažais, pieštukais, popieriumi. Vertiname, pradedame, užbaigiame viena kitos darbus. Be to, žiūrime vaizdo įrašus, mokomės, kaip galime piešti“, – apie įsimintinas akimirkas pasakojo Nijolė.
Ar yra gyvenime dalykų, kurių ji norėtų išmokti iš Patricijos?
„Žinoma! Kaip vaikai mokosi vaikščioti, nenuleidžia rankų: jie krinta ir stojasi. Jie turi tiek daug ryžto, paskatų užsibrėžtam tikslui siekti ir gerumo, ko tikrai suaugusiesiems trūksta. Vaikai neturi to pykčio. Nors, aišku, kartais mano dukra taip suraukia antakius, kad net aš sustingstu pažiūrėjusi į ją“, – nusišypsojo moteris.
