Entuziastingai traukdami į žvejybą vyrai prasitarė, kad kartu jau yra išbandę jėgas giliavandenėje žvejyboje Norvegijoje, tad nei bangų supimas, nei galingos žuvys neturėtų virsti problema:
„Tąkart vėmė visi, tik mes su Bružke atsilaikėm”, – prisiminė Leo.
Vis dėlto nepaisant entuziastingos pradžios, šįkart realybė pasirodė kiek kitokia. Žvejyba turėjo vykti netoli įspūdingais vaizdais garsėjančios negyvenamos salos, turinčios net savo barškuolių rūšį, tačiau vos pasiekus reikiamą tašką, įprastai guvus ir energingas A. Bružas neberodė jokio užsidegimo žvejyba.
„Nuostabūs vaizdai išblanko pykinimo būsenoje. Nesuprantu, kas daros, man atrodo, mane užsupo. Nėra taip buvę. Leo, tau nebloga?” – nerimavo Bružas.
Neilgai trukus Bružui teko priimti gulimąją poziciją, o visa atsakomybė sužvejoti žuvį teko Leo:
„Visas dienas aktyvus, gyvas žmogus ir staiga toks leisgyvis, plūduriuojantis kaip ta sardinė masalui – pilvu į viršų. Gaila draugo buvo”, – kalbėjo Leo.
Kibimo momento teko palaukti ne vieną valandą: „Net pačiam kiečiausiam, labiausiai užkietėjusiam žvejui 3–4 valandos plūduriavimo ir nieko nepagavimo užknisa”, – guodėsi Leo.
Vis dėlto, tuomet, kai vyrai jau buvo pasiryžę grįžti į krantą tuščiomis, prasidėjo tai, dėl ko visi ten ir susirinko: Leo vienu metu užkibo net dvi meškerės. Tiesa, tikrasis darbas dar tik laukė – pritraukti galingą žuvį iki valties yra labai nelengvas darbas:
„Jaučiau, kad tai bus didžiausia gyvenimo žuvis”, – 20 val.30 min. LNK laidoje sakė Leo.
