Prieš 15 metų Jurgita išgarsėjo realybės šou „Baras“. Šis šou, kurio dalyviai tris mėnesius gyveno ir dirbo bare pajūryje, pavertė Jurgitą žvaigžde. Į finalą patekusi ir jame kolegai Laimiui Bartasūnui pralaimėjusi Jurgita turėjo minias gerbėjų, kone kiekvienas sutiktas vaikas norėjo ją bent paliesti, bet rami, į skandalus šou nesivėlusi akinamos šypsenos juodaplaukė po „Baro“ tarsi pradingo.
Ji tvirtina, kad tuomet nesislapstė, tiesiog nebuvo noro užsiimti pašaline veikla – draugystė su itin populiariu televizijos laidų vedėju K.Krivicku ir greitos jų vestuvės užpildė visą laisvalaikį.
„Kristupas manęs tikrai neslėpė, – kvatojasi Jurgita, dar kartą neigdama gandus, kad žinomas vyras ją uždarė namuose, – tai buvo mano pasirinkimas.“ Kaip jos pasirinkimas buvo ir atsidėti motinystei, o ne siekti profesinės karjeros.
– Jūsų meilės istorija su tuomet jau populiariu televizijos laidų vedėju K.Krivicku apipinta gandais – niekas net nežinojo, kad susitikinėjate, o staiga vestuvės, viena po kitos gimė dukterys. Kaip tapote pora, nes iki šiol atrodote lyg iš skirtingų pasaulių? – paklausiau J.Krivickienės.
– 2003 metais dalyvavau pirmajame realybės šou „Baras“.
Tris mėnesius gyvenome ir dirbome bare – su išoriniu pasauliu beveik neturėjome galimybių bendrauti. Kristupas buvo kartą kitą atvažiavęs aplankyti kolegų, bet tada tik persimetėme keliais žodžiais.
Viskas prasidėjo per LNK sezono atidarymo vakarėlį. „Baras“ baigėsi jo išvakarėse, patekau į finalą ir iš Palangos grįžau tik naktį. Ketinau vakarėlyje neužsibūti, kaip vėliau sužinojau, ir Kristupas ten tik trumpam užsuko.
Kristupas mane užkalbino – šalia buvo ir daugiau žmonių: „Baro“ kūrėjai, dalyviai. Visi norėjo su mumis pabendrauti.
Kristupas pasisiūlė pasaugoti mano rankinę, kai ieškojau, kur pasidėti. Kažkas jį pakvietė pasikalbėti, o jis, kad neišeičiau, su savimi pasiėmė ir mano rankinę. Grįžo negreitai. Paskui prasidėjo šokiai, ir galiausiai jis mane palydėjo namo. Bet savo telefono numerio tąsyk nepasakiau, nors jį gauti nebuvo sunku. Kitą dieną sulaukiau Kristupo skambučio.
Beje, tądien susipažinome ne tik mes. Tame vakarėlyje prasidėjo ir Pauliaus Kovo bei Nijolės Narmontaitės draugystė.
– Ar Kristupas buvo romantiškas?
– Pas mus viskas vyko itin greitai – po trijų mėnesių jau susituokėme. Iš pradžių daug kalbėjomės telefonu, dažnai susitikdavome. Daugiausia laiko leidome dviese, nes aš nenorėjau dėmesio – po „Baro“ jo sulaukdavau itin daug. Net per pirmąjį pasimatymą vos ne pati įsiprašiau pas Kristupą į svečius – nenorėjau eiti į kokią nors kavinę ar kur kitur, kur mane galėtų atpažinti.
Po pusantro mėnesio Kristupas pasipiršo. Man tai buvo didelė staigmena. Buvo gražus rudeniškas oras, tad išėjome pasivaikščioti. Eidami pro Šv.Jonų bažnyčią išgirdome giedant ir užsukome paklausyti. Ir staiga Kristupas išsitraukė žiedą. Dar tą patį vakarą supažindinome savo mamas ir pranešėme joms naujieną.
Buvau jauna, tačiau man nekilo abejonių, ar elgiuosi teisingai. „Bare“ mes mėgome pasvajoti. Visada sakiau, kad labai norėčiau šeimos. Net pati negaliu paaiškinti, iš kur jau tada buvo toks noras.
Mūsų vestuvės įvyko antrąją Kalėdų dieną. Niekada nemaniau, kad tekėsiu žiemą, bet labai džiaugiuosi, kad taip nutiko. Iki Šv.Jonų bažnyčios važiavome per tuščią baltą miestą, spaudė šaltukas ir buvo labai slidu. Tačiau grožis – neapsakomas. Miestas išpuoštas, visur žėrėjo lemputės, buvo justi Kalėdų dvasia.
Mano dalyvavimas „Bare“ turėjo didelės reikšmės tam, kad mes apskritai susipažintume. Nežinau, ar šiaip būtume susitikę. Juolab kad ilgai pietaudavome toje pačioje kavinėje, bet visada prasilenkdavome. Prieš patekdama į „Barą“ dirbau naktinio klubo administratore. Pietaudavome kavinėje, kur valgyti eidavo ir LNK televizijos kolektyvas. Kristupas ten irgi kone kasdien lankydavosi, bet niekada nepastebėjome vienas kito.
Toje kavinėje sutikau ir „Baro“ kūrėjus. Pirmąjį kvietimą nuleidau juokais, bet sulaukusi antrojo pradėjau svarstyti.
– Netikiu, kad tokia išvaizdi moteris neturėjo būrio gerbėjų. Kristupui teko juos vaikyti?
– Į „Barą“ išėjau laisva širdimi, o jam pasibaigus iškart atsirado Kristupas. Tad jam nereikėjo nieko vaikyti. (Šypsosi.)
Būdami „Bare“ tapome populiarūs, tačiau gerbėjai mūsų neatakavo – sulaukdavome laiškų, bet kas juos rašė, nežinojome, nes gyvenome uždaryti. Apskritai patys didžiausi gerbėjai buvo vaikai.
Man labai sunku vertinti, kokia aš buvau „Bare“, nes nemačiau to televizijos šou. Buvo kiti laikai – nei išmaniųjų telefonų, nei išmaniųjų televizorių. Ir apskritai telefonai iš mūsų buvo atimti, pokalbiai su artimaisiais ribojami.
Daug kas sako, kad po „Baro“ dingau, bet aš niekur nesislėpiau: buvo ir fotosesijų, ir interviu. Tiesiog turėjau daug reikalų, todėl pati nelindau į viešumą: pradėjau draugauti su Kristupu, rengėmės vestuvėms.
Iškart po vestuvių pradėjome kalbėtis apie vaikus. Po „Baro“ grįžau į darbą naktiniame klube, bet greitai supratome, kad tas darbas, kai tenka dirbti ir dieną, ir naktį, nesuderinamas su šeimos gyvenimu, tad dirbau tik iki vestuvių.
– Jūsų dukterys jau didelės: Atėnei – beveik keturiolika, Eladai – vienuolika, Faustai – septyneri. Ūgtelėjo ir anksčiau, nei tikėtasi, į pasaulį pasibeldęs Augustas. Pats laikas ir dar vienam mažyliui namuose?
– Beveik visi mano nėštumai buvo nelengvi. Šis neišskirtinis – irgi reikalauja daug jėgų. Žinoma, yra ir įtampos. Jei tik kas, iškart kyla noras skambinti gydytojai. Tai natūralu.
Bet saugausi, stengiuosi pailsėti, nepersitempti. Esu nepaprastai laiminga, kad vaikai žinią apie dar vieną mažylį priėmė labai džiugiai. Augustas dar ne itin supranta, o mergaitės labai laukia dar vieno kūdikio. Iš pradžių jos lyg ir sutriko, pradėjo skaičiuoti, kad mūsų jau labai daug. Bet argumentas, kad Augustas turės žaidimų draugą, jas įtikino.
Mums nesvarbu, gims mergaitė ar berniukas, mylėsime taip pat. O Augustas turės panašaus amžiaus brolį ar sesę. Dabar jis nuo sesių negali atsiplėšti, be galo jas myli. Bet jos vyresnės ir jau turi savo poreikių.
