Bičiulių draugijoje vyras ten praleido net tris savaites. „Tai ilgiausios mano atostogos nuo tų laikų, kai buvau paauglys“, – su šypsena pasakojo komunikacijos specialistas.
Saugirdas pasakojo, jog kelionės maršrutą ir kryptis dėliojo pats, todėl kartu su draugais ėmėsi tyrinėti mažiau turistų pamėgtas vietas.
„Šįkart rinkomės kelias labai skirtingas salas ir dar skirtingesnius viešbučius – nuo kuklių namelių ant vandenyno kranto iki labai ištaigingų viešbučių, kuriuose lankėsi net Tailando karališkoji šeima“, – prisiminė Saugirdas.
– Kokius Tailando regionus aplankėte ir kokį jums įspūdį jie paliko?
– Planuodamas kelionę visada stengiuosi derinti poilsį su šalies pažinimu. Šįkart atsisakėme Bankoko ir keliavome po salynų perlus ir nuostabias poilsio vietas, kur gamta atima žadą.
Labai nemėgstu turistų nudrožtų vietų, tokių kaip legendinės Pi Pi salos, Pataja ar tas pats Puketas. Todėl nusileidę Pukete ten praleidome vos porą naktų vien todėl, kad atsigautume po ilgo skrydžio ir gerai išsimiegotume. O tada jau patraukėme į Ngajaus (Ngai) ramybės salą, kurioje – vos keli nedideli viešbutukai, gal penki restoranėliai ir stebuklingo grožio paplūdimys su uolomis vandenyne.
Po to kėlėmės į Jao Jajaus (Yao Yai) salą pasimėgauti kiek prabangesniu viešbučiu, kurį yra įvertinusi ir karališkoji šeima. Tai viena gražiausių mano matytų vietų ne tik dėl ypatingo viešbučio dizaino, bet ir dėl vietovės – iš terasų nuo kalvos atsiveria pribloškiantis vaizdas į salynus, o tolumoje matyti net Puketo krantai.
Kelionės pabaigoje lankėme Kau Lako regioną, kuris ypatingas savo nepaprasta gamta ir stebuklingo grožio Soko Kalvų nacionaliniu parku (Khao Sok National Park). Ten nuvykti norėjau jau seniai, nes būtent ten esantis ežeras įkvėpė „Avataro“ kūrėjus – filme vaizduojama gamta labai primena šią vietą. Nepaprastai gražu.
– Kaip planavote savo kelionę?
– Keliones visada planuojuosi pats. Esu kelionių agentūros bendraturtis, kelionės yra mano begalinė aistra ir man nieko nėra maloniau, kaip po sunkios darbo dienos kristi į lovą ir dar kelias valandas tyrinėti vietovę, viešbučius, restoranus, lankytinas vietas.
Man kelionės maršruto organizavimas yra būdas atsipalaiduoti. Jau daugybę metų draugai visus kelionės organizavimo klausimus patiki man.
Ir šįkart bičiulė, įlipusi į lėktuvą, sako: žinau, kad skrendame į Tailandą, o galite papasakoti, kur ir ką mes ten veiksime? Per darbus nespėjau tavo laiškų paskaityti. (Juokiasi.)
– Kas nustebino, o galbūt kas nors nuvylė?
– Tailandas pirmiausia yra gamta, žmonės ir dieviškas maistas. Mėgautis reikia jais, o visa kita – detalės.
Jei kalbėtume apie viešbučius, ko gero, didžiausią įspūdį paliko Jao Jajaus saloje įsikūręs viešbutis „Santhiya“. Milžiniškoje teritorijoje viskas iš medžio, viešbutis puoštas begale nuostabių raižinių, terasose įrengtos vonios, iš kurių atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į salynus. Jis yra įspūdingo dizaino ir dydžio – į kambarius nuo pagrindinio viešbučio pastato vežioja medžiu dekoruoti automobiliai.
Juokdavausi, kad važiuodamas jais jaučiuosi kaip animaciniame filme „Flinstounai“.
Tiesa, tie automobiliai – tikras išsigelbėjimas, nes kelis kartus per dieną kopti į įspūdingą kalną būtų sunku.
– Kokį įspūdį paliko vietiniai gyventojai?
– Tajai yra labai malonūs, paslaugūs ir šilti. O vaikai iš viso neįtikėtino mielumo ir draugiškumo. Kaskart Azijoje pagalvoju, kad mums, lietuviams, labai trūksta to paprastumo, draugiškumo ir šiltumo – savybių, būdingų šių kraštų žmonėms, kurie dažniausiai neturi nieko ir moka džiaugtis paprasčiausiais dalykais, kuriais mes jau seniai nustojome džiaugtis.
– Daug kas žavisi Azijos maistu. Ar jūs taip pat?
– Esu didelis Azijos virtuvės gerbėjas ir už jų sriubas, kario troškinius ar dieviškus keptus stiklinius makaronus ar grilintas jūrų gėrybes galiu daug ką atiduoti. Man skanu viskas.
Tiesa, aš niekada nesupratau to turistinio lėkimo ragauti keptų lervų, vabzdžių. Nemanau, kad viską pasaulyje reikia išragauti, ypač kai tiek daug dangiškų patiekalų. Kam valgyti lervą, jei gali valgyti omarą?
– Kokie orai lepino kelionėje?
– 32 laipsniai pavėsyje. Tuo viskas ir pasakyta. Draugai siuntinėjo užsnigtų automobilių, avarijų, kasamų kiemų nuotraukas... Bet juk tautos išmintis sako – svetimo skausmo nebūna. (Juokiasi.) Tiesa, nežinau, kaip po trijų savaičių lakstymo basomis vėl teks įprasti prie batų.
