Nedideliame Kiauklių miestelyje, esančiame Širvintų rajone, nuo Vilniaus nutolusiame 50 kilometrų, Rūta su penkiolika metų jaunesniu vyru Mariumi Dauda gyvena ramybės oazėje. Kodėl taip toli nuo miesto šurmulio? Porą čia užbūrė namo ir viso miestelio aura. Kiaukliuose yra kultūros namai, paštas, parduotuvė, bažnyčia – ir visko užtenka per akis! Juk laimė – ne parduotuvių skaičius.
„Turime du sklypus: 70 ir 50 arų. Didesniame plote mes gyvename. Čia – pieva, keletas vaismedžių, vaiskrūmių ir nedidelis šiltnamis. Jį pasistatėme praėjusiais metais, tuomet man jis atrodė net per didelis.
O dabar, kai jau įpratau prie žemės darbų, jis atrodo toks nykštukinis.
Tad su vyru puoselėjame mintį, kaip čia kitąmet jį pailginti bent dvigubai“, – nustebina Rūta.
R.Lukoševičiūtė šypteli – jos devynmetė dukra Lėja yra menininkė, tad ūkiu tik pasigroži. Nors darbo per akis, Rūta sako, kad su vyru juodu puikiai pasiskirsto veikla ir tuomet visas vargas virsta atsipalaidavimu.
„Pabūni su savo mintimis ir... pomidorais. Šiais metais jie sudygo kaip niekad: visame sklype vietoj gėlių – pomidorai.
Na, o kitame sklype šiais metais pasėjome kviečius: jei viskas bus gerai ir jie sudygs, bus puikus pašaras mūsų vištoms“, – užsidegusi apie planus kalbėjo R.Lukoševičiūtė-Daudienė.
Vištos žinomos moters kieme? Taip, 35 vištos su dviem gaidžiais – Feliksu ir Geniumi – priešakyje.
„Mintis auginti vištas šovė mano vyrui. Pati tikrai nebūčiau apsiėmusi tokios veiklos, bet dabar labai ja džiaugiuosi. Vištų įsigijome maždaug prieš pusantrų metų: iš pradžių 10, po to dar 10, kol šis skaičius išaugo iki 35.
Vėliau kaimynė Genutė padovanojo gaidį, kuriam jos garbei buvo suteiktas Geniaus vardas, o kitą, mažesnį, su nuostabaus grožio uodega, pirkome Ukmergės turguje.
Gaidžiai mus žadina iš visų pusių: kaime reta šeima neaugina vištų, tad jei mūsiškiai nepažadina, pabundame nuo kitų gaidžių giesmių“, – geros nuotaikos nestokojo atlikėja.
Mariaus vaidmuo šiame ūkyje, kaip sako žinoma moteris, didžiausias – vyras savo rankomis vištoms ir gaidžiams įrengė namus, o Rūtai beliko jas lepinti.
„Paukščių buveinę Marius atitvėrė tvora, kad jos laisvai galėtų vaikščioti po teritoriją, visuomet prižiūri, kad joms užtektų lesalo, vandens, šieno, ant kurio minkščiau dėti kiaušinius, o aš dažniausiai rytais pamaloninu jas prinokusiais bananais, obuoliais ir kitomis gėrybėmis. Daugiau ūkyje niekas nepadeda, nebent kai išvykstame iš Lietuvos, į pagalbą atskuba mano tėveliai arba Mariaus mama“, – sakė ji.
Rūta pasakojo, kad kaimuose žmonės puikiai pragyvena iš ūkio. Jos kaimynai sukasi kaip įmanydami – laiko karves, gamina sūrius, sviestą, parduoda pieną, turi avių, žąsų, kitų paukščių, dirba žemę, sodina bulves, sėja grūdinius augalus.
O pati Rūta jaučiasi laiminga galėdama džiaugtis nuostabiais saulėtekiais bei saulėlydžiais ir daugybe gyvūnų, radusių prieglobstį gamtos namuose.
„Džiaugiuosi žmonėmis, kurie čia gyvena, bendravimu su jais: visuomet mandagūs, pasilabina, būtinai paklausia, kaip sekasi. Nieko panašaus į bėgantį, skubantį miestietį, kurio galvoje pilna užduočių, planų, rūpesčių ir džiaugsmų. Jei dabar žūtbūt reikėtų apsigyventi Vilniuje, gyvenčiau, bet šiuo momentu džiaugiuosi tuo, kur esu ir su kuo“, – šypsojosi ji.
Klausantis R.Lukoševičiūtės-Daudienės atrodo, kad vaikystę ji leido kaime, kur su seneliais lesindavo viščiukus. Tačiau realybė kiek kitokia ir čia netinka pasakymas, kad Rūta sugrįžo į kaimą.
„Ir vieni, ir kiti seneliai gyveno mieste: vieni – Šiauliuose, kiti kiek mažesniame mieste Šiaurės Lietuvoje – Pasvalyje. Šiaulių seneliai niekada neturėjo gyvūnų, Pasvalio yra laikę vištų ir kiaulių. Bet tuo metu šiems gyvūnams daug dėmesio neskyriau: man svarbiausia buvo šunys. Pasvalio senelis Vytautas nuolat laikydavo medžioklinius šunis, nes pats buvo medžiotojas, tik gyvenimo saulėlydyje laikė du prancūzų buldogus“, – prisiminė moteris.
Tad meilė šunims niekur nedingo – Daudų valdose lanksto didelė ir laiminga keturkojų šeima. Be to, Marius ir Rūta pasvajoja apie didesnį ūkį.
„Labai džiaugiuosi, kad mano vyras toks pat kaip ir aš – nepaprastai myli šunis, todėl mes jų turime tris. Vieną paėmėme iš prieglaudos, kitą radome miške netoli Kauno, o trečias – jųdviejų dukrytė.
Vyras dabar ketina įsigyti keletą viščiukų broilerių ir pamėginti juos auginti. O aš svajoju apie ponį“, – nusijuokė Rūta.
