Daugiau nei prieš trejus metus priimtą sprendimą Ieva vadina „dviem zuikiais vienu šūviu“. Per tą laiką ji spėjo tapti ir lietuvių bendruomenės Izraelyje pirmininke.
Su Ieva susitikome vienoje iš tų Tel Avivo kavinių, kur su šaltosios kavos puodeliu užsisakomas ir keistai malonus netvarkos pojūtis.
Ten lietuvė atvyko stumdama vaikišką vežimėlį, kiekvieną smulkios geltonplaukės žingsnį atidžiai stebėjo jame įsitaisiusi mėlynakė mergaitė.
Prieš mane atsisėdo ne tik sėkmės lydima, bet ir laiminga moteris. Tai išdavė ir pokalbio metu jos išsakytos mintys.
– Ar sunku buvo prisitaikyti šalyje, kurioje karštesnė ne tik saulė, bet ir žmonių temperamentas?
– Esu toks žmogus: greitai prisitaikau naujoje aplinkoje. Tačiau Lietuvos ir Izraelio skirtumai didžiuliai. Pirmiausia čia visiškai kitoks klimatas. Karšta saulė ir aplinkui žydintys augalai, žinoma, yra smagu, bet vasarą Izraelyje labai karšta, kartais dėl to net sunku kvėpuoti.
Kitas aspektas – kultūra. Aš jau pasikeičiau, pasidariau šiek tiek kaip jie. Kai atvykstu į Lietuvą, būnu šiurkšti, reikalauju savo teisių.
Taip pat čia priimtina į svečius kviestis nepažįstamus žmones. Pavyzdžiui, jeigu neturi su kuo švęsti svarbių švenčių, izraeliečiai tave be jokio vargo gali pasikviesti į savo namus, jie labai šeimyniški.
Izraelio Valstybės gyventojai yra ir karšto būdo. Gerąja prasme. Būdama lietuvė nelabai moku reikšti savo emocijas, esu ramesnio, pesimistiškesnio būdo. Čia žmonės savo jausmus išreiškia labai aiškiai.
– Ar jau išmokote bendrauti hebrajiškai?
– Kalbos pagrindus moku, susikalbėti kasdienėmis temomis galėčiau. Kalba nėra sunki – lietuvių kur kas sunkesnė. Bet yra esminių skirtumų: hebrajų kalboje vyrauja hieroglifai, skaityti reikia iš kitos pusės, nėra balsių. Tai ir yra sudėtinga.
– Kuo dar ypatinga ta žydų Pažadėtoji žemė?
– Izraelis kupinas istorijos. Kadangi man patinka keliauti, galiu pasakyti, kad čia labai daug archeologinių, dar Biblijoje aprašytų vietų.
Lietuvoje matomas lygus reljefas, o Izraelyje galima išvysti kalnų ir net snieguotų vietovių, milijoną paplūdimių. Na, ir maistas, maistas, maistas... (Juokiasi.) Net gatvės maistas čia yra sveikas, maisto pasiūla šioje šalyje didžiulė.
Susiję straipsniai
– Susidaro įspūdis, kad gyvenate idealioje valstybėje. Vis dėlto Izraelyje opus išlieka saugumo klausimas. Kaip į jūsų išvykimą reagavo tėvai, seneliai?
– Seneliai – itin neigiamai. Vis manęs klausinėjo, kodėl aš taip toli važiuoju. Ne visi žino, kad Izraelis yra išsivysčiusi valstybė. Su saugumo iššūkiais asmeniškai daug susidurti neteko. Dėl to, kad esame apsupti tokių nedraugiškų valstybių, Izraelis itin rūpinasi savo saugumu.
Jeigu merginos klausia, ar naktį čia nesaugu vaikščioti, tai tikrai ne. Jeigu renginys vyksta atviroje erdvėje, visur stovi apsauga, tikrina įsinešamus daiktus. Ta pati taisyklė galioja, kai keliaujama į kitus miestus. Jei neklystu, Tel Avivo Ben Guriono oro uostas laikomas vienu saugiausių pasaulyje.
Yra žinoma, kad kilus pavojui miestuose pradeda kaukti sirenos. Tiesa, jos kaukia ne visame mieste, o tik toje vietoje, kur tas pavojus egzistuoja. Išgirdus sireną būtina nedelsiant bėgti į slėptuvę. Kiekviename naujos statybos bute tam skiriamas specialus kambarys, jeigu jo nėra, reikia bėgti į laiptinę, o esant lauke – gultis ant žemės.
Prieš mėnesį tai teko patirti ir man – pasiėmusi vaiką bėgau į laiptinę. Jausmas itin nemalonus. Ypač kai žinai, kad turi evakuotis per kelias sekundes, nesi tikra dėl pasekmių.
Vėliau dėl to ėmė juokas. Apskritai jeigu būčiau viena, saugumą vertinčiau kiek kitaip. Tačiau kai turi vaiką, pradedi kur kas labiau jaudintis.
– Kaip kilo idėja Izraelyje įsteigti lietuvių bendruomenę? Vadinasi, tokių kaip jūs – tikrai ne vienas?
– Oficiali bendruomenė buvo sukurta pusė metų prieš mano atvykimą. Iš tiesų lietuviai Izraelyje gyvena jau seniai, aš čia – jauniausia, trumpiausiai esanti lietuvė. Anksčiau lietuvių susitikimai vykdavo, bet jie nebūdavo oficialūs.
Kartą vienas iš Lietuvos ambasados Izraelyje darbuotojų mums pasiūlė įforminti bendruomenės statusą. „Nerijos“ bendruomene tapome 2015-ųjų rudenį.
Dabar jai priklauso apie 30 šeimų. Tačiau į bendrus renginius kviečiame ir šiai bendruomenei nepriklausančius lietuvius – jokių ribų neapibrėžiame.
Tokių bendruomenių Izraelyje – ne viena. Neseniai lietuvių bendruomenę įkūrė ir Kipras – bandysime bendrauti su ten gyvenančiais lietuviais.
– Kaip bendruomenėje puoselėjate lietuvybę?
– Pirmiausia švenčiame lietuviškas šventes: Nepriklausomybės dieną, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Kalėdas. Taip pat bet kuriuo metų laiku stengiamės surengti iškylą.
Neseniai pasigaminome marškinėlius, ant kurių matomi Lietuvos žemėlapio ir augančių palmių simboliai, reiškiantys gyvenimą Izraelyje ir lietuviškas šaknis. Šiemet rengsime Lietuvių dieną. Atvyks folkloro grupė, pristatysime meno dirbinius, lietuvišką maistą.
– Ar savo dukrą Naomi taip pat auginsite lietuviška dvasia?
– Su dukra kalbu lietuviškai, jos tėtis – angliškai, o vėliau ji išmoks ir hebrajiškai. Mano mama su ja irgi bendrauja lietuvių kalba.
Manau, kad tai yra stipriausias pagrindas. Per pastaruosius metus lietuvių bendruomenių šeimose gimė apie 10 vaikų. Stengsimės bendrauti tarpusavyje. Lietuvių mokyklos čia kol kas nėra, bet planuojame ją steigti.
– Izraelyje vaiką auginti sunkiau negu gimtinėje?
– Motinystės atostogos čia labai trumpos, jos trunka vos tris mėnesius. Vaikų darželių situacija baisi: darželių daug, bet jie yra privatūs, brangūs. Palyginti su Lietuva, čia kartelę tenka gerokai nuleisti.
Kita vertus, Izraelyje vaikams siūloma įvairiausios veiklos. Ypač padeda Tel Avivo savivaldybė, ji suteikia pagalbą mamoms, šeimoms, nemokamai organizuoja vaikų masažus, jogą, muzikinę veiklą.
– Kokia pagrindinė lietuvių atvykimo į Izraelį priežastis?
– Į Izraelį atvyksta daugybė lietuvių kilmės žydų. Antra priežastis – meilė. Tokių grynų lietuvių kaip aš čia nėra daug. Dauguma jų turi žydiško kraujo.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Kelis kartus per metus. Daug įtakos tam turi renginiai, konferencijos, šeimos šventės. Geriausia grįžti į Lietuvą vasarą. Net kai lyja, taip gera įkvėpti šviežio oro. Dauguma lietuvių į gimtinę grįžta liepos viduryje, rugpjūtį.
– Vieną dieną planuojate sugrįžti visam laikui?
– Šios galimybės neatmetame. Svarstome įsigyti būstą Lietuvoje, į kurį visuomet galėtume sugrįžti.