XVI amžiuje iškilusiuose ir autentiškai restauruotose rūmuose, ne tvieskiant prožektoriams, o palinkęs prie žvakės skleidžiamos šviesos, A.Kaušpėdas susirinkusiųjų teismui patikėjo tai, kas jo širdyje ir galvoje gyveno beveik porą metų, o visai netrukus suguls į Arūno Kavaliausko piešiniais iliustruotą novelių rinkinį „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“.
Tą vakarą viskas buvo bajoriška – ir gėlėse skendinčios dvaro menės, ir šimtmečius skaičiuojantys daiktai, sukuriantys išskirtinę atmosferą, ir pagal senovinius receptus ruošta vakarienė.
Tai buvo artima Algirdo sielai ir maloniai netikėta svečiams, pakviestiems įvertinti pirmųjų eilučių iš smagiu iššūkiu tapusios knygos juos mėgstančiam garsiajam autoriui.
„Gyveno kartą bičas ir kaimynas“, – didžiulėje menėje nuskambėjo pirmieji žodžiai, skaitomi sodriu juos rašiusio Algirdo balsu.
„Tai keturių dalių kūrinys apie gyvenimo realijas“, – „Stiliui“ sakė A.Kaušpėdas, su kuriuo dar neatslūgus įspūdžiams prisėdome trumpo pokalbio.
– Ambicingas ir užsiėmęs žmogus dažniausiai plunksną į rankas ima, kai nori ką nors įrodyti sau arba kitiems. Ar taip nutiko ir jūsų atveju?
– Ši knyga atsirado nepastebimai. Nežinau, kodėl, bet visą laiką norėjau ką nors parašyti. Esu dainų rašytojas, man patinka trumpi koncentruoti tekstai, todėl novelė – man mieliausias žanras. Mintys vijo viena kitą ir knyga pasirašė visiškai lengvai. Faktiškai per dvejus metus. Ja tikrai nenoriu nieko pasakyti – tai tiesiog mano džiaugsmas, žaidimas.
Tiesa, joje yra ir atvirų tekstų, groteskų, anekdotų. Rašant man buvo smagu su savimi virtualioje prozos erdvėje eksperimentuoti, o tų eksperimentų rezultatas ir atsidūrė knygos puslapiuose.
– Ar daug tose eilutėse asmeniškumų? Kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgtų bičas Algirdas Kaušpėdas?
– Aš – ir bičas, ir kaimynas. Dialogo formą pasirinkau, nes geriausias būdas rasti tiesą yra ginčytis, prieštarauti ir į reiškinį žvelgti iš dviejų pusių. Ar ten yra situacijų iš mano gyvenimo? Žinoma.
– Kas diktavo siužeto liniją?
– Knygoje netrūksta alaus gėrimo, švenčių scenų, konfliktų aprašymo.
Tai knyga, kurią galima perskaityti per kelis vakarus. Joje dominuoja kelios temos. Akcentuoju žmonių bendravimą ir jo trūkumą šiandien.
Alus – tiesiog formato dalis. Kita svarbi tema – gero žmogaus linija. Kaip aš suprantu gerumą, kaip bandau būti geras, išeiti iš zombio būsenos ir būti sąmoningas.
Dalijuosi taisyklėmis, kaip savo viduje pastebėti zombį – suprasti, jog praradai save. Rašydamas juokdavausi, kad pats pradedu savyje aptikti zombį, bet jį pajutęs turi galimybę išeiti iš tos būsenos.
Taip persvarsčiau įvairias situacijas, kai galėjau pasielgti švelniau, žmogiškiau. Tik taip to zombiškumo žmogus ir gali atsisakyti – pažvelgęs į save iš šalies ir pakeitęs blogus dalykus gerais.
Architektūroje, kad ir koks genialus būtų architektas, galutiniam rezultatui įtakos turi visos komandos sprendimai.
– Ar rašant knygą buvo žmogus, kuriam patikėdavote kritiko vaidmenį? Ir kiek kitų nuomonė buvo svarbi jums pačiam?
– Savotišką testuotojų vaidmenį atlikdavo draugai. Jiems siųsdavau ką tik parašytas noveles paskaityti.
Stebėdavau jų reakciją, ar jie supranta tai, ką noriu pasakyti, ir būtent taip, kaip noriu. Tos reakcijos man išties turėjo įtakos. Kartais suprasdavau, kad geriau rašyti trumpesnius, koncentruotus tekstus.
– Kam skirtas jūsų kūrinys?
– Tai tiesiog skaitalas kiekvienam. Knyga, kurią smagu atsiversti prieš naktį ir norint pasikelti nuotaiką paskaityti vieną kitą novelę.
Legendinės grupės „Antis“ lyderis, architektas Algirdas Kaušpėdas (66 m.) įgyvendino seną svajonę – po dvejus metus trukusių kūrybinių kančių parašė pirmąją savo knygą apie žmonių tarpusavio bendravimą, tiesos paieškas ginče ir nūdienos aktualijas juoko fone.
