Deja, moters kasdienybė kiek kitokia. Kas rytą ji skuba į autobusą, riedantį Klaipėdos universiteto link.
Daugiau nei prieš 30 metų ten pat režisūros studijas baigusi humoristė gyvena bendrabutyje ir drauge su gerokai jaunesniais studentais lekia į moderniosios ir antikinės dramos paskaitas. Ir jaučiasi laiminga.
– Reikia pripažinti: grįžti į universitetą po šitiek metų – neeilinis žingsnis.
– Studijuoju du dalykus: teatrologiją ir pedagogiką. Noriu būti lektorė, dėstyti teatrą kaip parengiamąjį dalyką. Iš tikrųjų man to niekam nereikia, niekas to neprašo. Ir visi klausia, kodėl aš tai darau.
Jeigu aš galėčiau atsakyti... Yra sakoma, kad teatrologai yra kritikai, kurie patys nemoka statyti spektaklių. (Juokiasi.) Bet man taip norisi.
Noriu rašyti, atnaujinti užmirštas žinias. Tą patį mokiausi, kai studijavau režisūrą. Net nežinau, gal aš bėgu nuo to, kad nepamirščiau, kuo aš vardu, gal noriu sugrįžti į tai, ką jau pamiršau...
Rytais turiu anksti keltis, per lietų bėgti į autobusą, po to eiti pėstute. Darau viską: gyvenu bendrabutyje, einu į paskaitas, per pietus valgau studentiškoje valgykloje, namo grįžtu autobusu.
– Kelias į universitetą ir iš jo, ko gero, taip pat kupinas staigmenų?
– Pamenu, kaip pirmą mokslo metų dieną kaip kokia stebukladarė braukiau autobuso talonėliu per visą vamzdį ir vis nesupratau, kad nebėra komposterių.
O čia dabar reikia kažkaip braukyti, ne ten braukiau. Publika taip gražiai stovėjo ir manė, kad aš juokauju.
Bet aš iš tikrųjų nemokėjau pasižymėti bilietėlio! Dabar esu labai protinga. Vėl gavau dozę jaunystės įspūdžių.
– Kokių dalykų mokotės?
– Mokausi moderniosios, antikinės dramos... Trumpiau tariant, mokausi dalykus, skirtus norint suprasti, kas yra teatras.
Neseniai savo dėstytojai išsiunčiau pirmą Klaipėdos dramos teatro spektaklio recenziją. Įdomu, kad kai kurie dėstytojai yra buvę mano kursiokai.
Manau, kad perlipti savo ambicijas ir sutikti su tuo, kad tavo jaunystės draugas vis dėlto savo srityje yra šiek tiek daugiau pasiekęs nei tu, gražu. Reikia priimti jį kaip visai kitą žmogų. Susiduriu su daug įvairių patirčių.
– Su kokio amžiaus studentais tenka trinti suolą?
– Kadangi tai magistrantūros studijos, studentų amžius – labai įvairus, o aš pati vyriausia. Kursiokai nustebo sužinoję mano amžių.
Tarp jų yra tokių, kurie ką tik baigė bakalauro studijas, yra kiek vyresnių, jau turinčių patirties. Drauge mokosi ir keturių vaikų mama, nusprendusi papuošti savo gyvenimą nauju išsilavinimu.
Man labai smagu, kad su manimi mokosi ir kolega Remigijus Žiogas. Kartu su juo iki penktadienio atsėdime paskaitose, o tada lekiame vesti renginių!
Maniau, kad bus sunku, bet kad taip sunku – ne. (Juokiasi.) Bet man patinka mokytis.
– Minėjote, kad grupėje esate vyriausia. Ar dėl to nejaučiate diskomforto?
– Jaučiu! Kol grupiokai nežinojo mano amžiaus, elgėsi su manimi labai gražiai. O dabar elgiasi taip, tarsi mano namuose būtų įvykusios laidotuvės.
Pasakiau jiems: „Arba bendraujate normaliai, arba nebendraujate išvis.“ Tačiau mūsų išties mažai, esame labai įvairūs, todėl stengiamės vieni kitus palaikyti.
Tad mano gyvenime netikėtai atsirado naujas kolektyvas, su kuriuo jaučiamės kaip komanda. Kad ir kokie mes skirtingi, mums drauge smagu.
