Luvre stengiamasi įminti Leonardo da Vinci kodą: kūriniuose paliko po mįslę

Iki vasario pabaigos Luvre vyksta pagrindinė 2019-ųjų paroda, skirta 500-osioms Leonardo da Vinci mirties metinėms.

Jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>lrytas.lt montažas.
Jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>lrytas.lt montažas.
Renesanso genijaus Leonardo da Vinci asmenybę iki šiol gaubia paslapties šydas, vos ne kiekviename jo kūrinyje slypi mįslė.<br>„Scanpix“ nuotr.
Renesanso genijaus Leonardo da Vinci asmenybę iki šiol gaubia paslapties šydas, vos ne kiekviename jo kūrinyje slypi mįslė.<br>„Scanpix“ nuotr.
Didele parodos staigmena tapo „Vitruvijaus žmogus“ – garsiausias L.da Vinci piešinys, tapęs šiuolaikinės popkultūros dievaičiu.<br>„Scanpix“ nuotr.
Didele parodos staigmena tapo „Vitruvijaus žmogus“ – garsiausias L.da Vinci piešinys, tapęs šiuolaikinės popkultūros dievaičiu.<br>„Scanpix“ nuotr.
Amerikos milijardierius Billas Gatesas perdavė parodai sąsiuvinį su L.da Vinci užrašais, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“.<br>„Scanpix“ nuotr.
Amerikos milijardierius Billas Gatesas perdavė parodai sąsiuvinį su L.da Vinci užrašais, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“.<br>„Scanpix“ nuotr.
Amerikos milijardierius Billas Gatesas perdavė parodai sąsiuvinį su L.da Vinci užrašais, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“.<br>„Scanpix“ nuotr.
Amerikos milijardierius Billas Gatesas perdavė parodai sąsiuvinį su L.da Vinci užrašais, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“.<br>„Scanpix“ nuotr.
Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, ar Luvro parodoje bus demonstruojama „Benua Madona“ iš Sankt Peterburgo Ermitažo.<br>„Scanpix“ nuotr.
Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, ar Luvro parodoje bus demonstruojama „Benua Madona“ iš Sankt Peterburgo Ermitažo.<br>„Scanpix“ nuotr.
Remiantis 1518 m. archyviniu dokumentu, Prancūzijos karalius nupirko „Moną Lizą“ ir kitus du paveikslus už 2604 livrus.<br>„Scanpix“ nuotr.
Remiantis 1518 m. archyviniu dokumentu, Prancūzijos karalius nupirko „Moną Lizą“ ir kitus du paveikslus už 2604 livrus.<br>„Scanpix“ nuotr.
Remiantis 1518 m. archyviniu dokumentu, Prancūzijos karalius nupirko „Moną Lizą“ ir kitus du paveikslus už 2604 livrus.<br>„Scanpix“ nuotr.
Remiantis 1518 m. archyviniu dokumentu, Prancūzijos karalius nupirko „Moną Lizą“ ir kitus du paveikslus už 2604 livrus.<br>„Scanpix“ nuotr.
Renesanso genijaus Leonardo da Vinci asmenybę iki šiol gaubia paslapties šydas, vos ne kiekviename jo kūrinyje slypi mįslė.<br>„Scanpix“ nuotr.
Renesanso genijaus Leonardo da Vinci asmenybę iki šiol gaubia paslapties šydas, vos ne kiekviename jo kūrinyje slypi mįslė.<br>„Scanpix“ nuotr.
Paveikslas „Madona uolose“ turi du variantus, kuriuos skiria beveik 20 metų. Vienas saugomas Luvre, kitas – Londono nacionalinėje galerijoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Paveikslas „Madona uolose“ turi du variantus, kuriuos skiria beveik 20 metų. Vienas saugomas Luvre, kitas – Londono nacionalinėje galerijoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.<br>„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Feb 1, 2020, 6:08 PM

Susidomėjimas didžiulis. Nieko nuostabaus: Renesanso genijaus asmenybę iki šiol gaubia paslapties šydas, vos ne kiekviename jo kūrinyje slypi mįslė.

Prancūzijos monarchas kreipėsi į dailininką „mano tėve“ ir aplankydavo jį vos ne kasdien. Atstumas tarp Klu pilies, kur įsikūrė L.da Vinci, ir Ambuazo, karaliaus Pranciškaus I rezidencijos, – ne daugiau nei mylia.

Į Klu pilį buvo nutiestas požeminis perėjimas, iš kurio buvo patenkama tiesiai į virtuvę. Ten dienomis karaliavo virėja, o vakarais prie židinio tapytojas šnekučiavosi su monarchu.

Prancūzijos karaliui Leonardo papasakojo, kad gimė Ankjano kaimo vietovėje netoli Vinčio miestelio Toskanoje ir buvo nesantuokinis vaikas. Dėl pastarosios aplinkybės negalėjo tapti teisininku ar notaru. Tėvas nusprendė Leonardo padaryti dailininku.

Būdamas 20-ies jis įstojo į Florencijos Šventojo Luko tapytojų, kurių socialinė padėtis buvo kiek aukštesnė nei siuvėjų, gildiją.

Prancūzijos karalius Pranciškus I buvo jaunas, bet jau surengęs keletą pergalingų karinių žygių. Į savo dvarą kvietė garsius mokslininkus, dailininkus, muzikantus.

1516 m. L.da Vinci, lydimas savo mylimo mokinio Francesco Melzi, atvyko į Ambuazą.

Su savimi tapytojas atsivežė viso labo tris savo darbus: „Moną Lizą“, „Šv.Joną Krikštytoją“ ir „Madoną ir Kūdikį su Šv.Ona ir avinėliu“.

Karalius Pranciškus I leido svečiui naudotis Klu pilimi. Monarchas paskyrė L.da Vinci pirmuoju karalystės dailininku, architektu ir inžinieriumi, davė tūkstančio ekiu atlyginimą.

Menininkas užsiėmė dvare rengiamomis šventėmis, triūsė prie būsimo svajonių miesto Romorantino brėžinių, Šamboro pilies spiralės formos laiptų projekto ir išardomų namelių nuolat keliavusiai karaliaus svitai.

„Kada viską spėjate?“ – nustebo karalius.

„Tiesiog nemėgstu ilgai miegoti, Jūsų Didenybe“, – atsakė L.da Vinci.

„Ar norite pamatyti mano didžiausią paslaptį?“ – tai pasakęs dailininkas pakvietė Pranciškų I į savo dirbtuvę. Čia stovėjo molbertas, uždengtas medžiaga. L.da Vinci nuėmė uždangalą.

Nedidelis moters portretas pribloškė monarchą savo traukos jėga: nežymiai pasukta galva, melancholiška šypsena, įdėmus, nuolat jį sekantis moters žvilgsnis.

Priblokštas karalius ilgai tylėjo nepajėgdamas atitraukti akių nuo portreto.

„Jos oda atrodo gyva, o šypsena mįslinga. Kas ši senjora?“ – paklausė karalius.

„Priešais jus turtingo Florencijos prekiautojo audiniais žmona Lisa Geradini“, – paaiškino tapytojas.

Remiantis 1518 m. archyviniu dokumentu, Prancūzijos karalius nupirko „Moną Lizą“ ir kitus du paveikslus už 2604 livrus.

Spalio 24-ąją prasidėjusiai jubiliejinei L.da Vinci parodai, kuriai Luvras ruošėsi net dešimt metų, surinkta daugiausia italų genijaus darbų vienoje vietoje.

160 eksponatų, įskaitant devynis paveikslus, 80 piešinių, skulptūra, brėžiniai, rankraščiai, dokumentai, taip pat jo dviejų mokinių – Marco d’Oggiono ir Giovanni Antonio Boltraffio drobės.

Parodos kūriniai buvo atvežti iš Londono nacionalinės galerijos, Britų muziejaus, Parmos nacionalinės galerijos ir Niujorko Metropoliteno muziejaus.

Deja, surinkti viso italų genijaus palikimo į vieną vietą nepavyko – kai kurie muziejai savo lobių į Paryžių neišleido. Specialistai baiminosi, kad gabenimas paveikslams gali pakenkti.

Dėl šios priežasties Nacionalinė Vašingtono meno galerija nesiryžo gabenti per Atlanto vandenyną vieno iš ankstyvųjų L.da Vinci darbų – „Džinevros de Benči portreto“.

Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, ar Luvro parodoje bus demonstruojama „Benua Madona“ iš Sankt Peterburgo Ermitažo. Bet paveikslas atkeliavo – kaip ir nebaigtas „Šv.Jeronimas“, saugomas Vatikane.

Didele parodos staigmena tapo „Vitruvijaus žmogus“ – garsiausias L.da Vinci piešinys, tapęs šiuolaikinės popkultūros dievaičiu.

Šio piešinio atvaizdą galima pamatyti ant reklaminių plakatų, televizijos užsklandų, marškinėlių, rankinių. „Vitruvijaus žmogus“ atkeliavo iš Venecijos akademijos galerijos.

Amerikos milijardierius Billas Gatesas perdavė parodai sąsiuvinį su L.da Vinci užrašais, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“.

Bet dosniausią, išties karališką dovaną įteikė Didžiosios Britanijos monarchė Elizabeth II – 24 piešinius iš Vindzoro pilies kolekcijos.

Susidomėjimas unikalia ekspozicija – išskirtinis. Pirmomis bilietų pardavimo į parodą dienomis užlūžo Luvro muziejaus tinklalapis. Ir dėl to stebėtis nereikia.

Jau penkis amžius žmonija stengiasi įminti L.da Vinci fenomeną, nors niekas tiksliai nežino, kaip atrodė dailininkas.

Prieš mirtį kaip padėką už paslaugas ir palankumą genijus visus savo užrašus ir piešinius paliko F.Melzi, paskyręs jį savo testamento vykdytoju.

Bet mylimo L.da Vinci mokinio palikuoniai nesugebėjo išsaugoti archyvo, jis išblaškytas po pasaulį, žymi jo dalis prarasta.

Atrodė, kad dingo ir dailininko 1515 m. autoportretas, atliktas sangina (lazdelių pavidalo piešimo medžiaga, gaminama iš kaolino ir geležies oksidų. – Red.) ant popieriaus lapo.

Ir staiga 1810-aisiais autoportretas atsirado knygų reprodukcijos pavidalu. Čia buvo pavaizduotas ilgaplaukis barzdotas rūstaus veido senis.

1845 m. Savojų dinastijos Sardinijos karaliaus Karlo Alberto nurodymu šį piešinį už 40 tūkst. frankų iš antikvaro Giovanni Volpato įsigijo Turino karališkosios bibliotekos direktorius Domenico Promisas.

Autoportretas neatkeliavo į Luvro parodą. Jis nedemonstruojamas dėl savo trapumo ir blogos būklės. Dėl drėgmės popierius pasidengė rūdžių taškeliais.

Bet ar iš tikrųjų tai L.da Vinci?

Tyrėjai taip mano pagal tapybos manierą ir portreto panašumą su L.da Vinci atvaizdu. Tapytojo bruožus vienas brandžiausių Renesanso menininkų Raffaello freskoje „Atėnų mokykla“ suteikė graikų filosofui Platonui.

Milano tapytojas Giovani Paolo Lomazzo paliko tokį užrašą: „Jo galvą dengė ilgi plaukai, antakiai buvo tokie tankūs ir barzda tokia ilga, kad jis atrodė tauraus išsimokslinimo įsikūnijimas.“

Taip kad piešinys atitinka L.da Vinci išvaizdos aprašymą. Bet 1810 m. italų tapytojo Giuseppe Bossi knygoje „Leonardo da Vinci ratas“ buvo pateikta graviūra to paties piešinio, vėliau atsidūrusio pas antikvarą G.Volpato.

Abejonių sukėlė tas faktas, kad talentingas tapytojas, grafikas ir aistringas L.da Vinci gerbėjas meistriškai padirbinėjo jo manierą. Kilo įtarimas, ar ne G.Bossi yra per stebuklą išlikusio autoportreto autorius.

Ir ne vienintelis, kaip dar neseniai buvo manoma. Vindzoro pilies karališkojoje kolekcijoje saugomas L.da Vinci mokinio pavaizduotas į jį labai panašus žmogus, tik iš profilio.

Palyginę abu portretus tyrėjai spėjo, kad tai L.da Vinci.

Abejonės sklando ir virš „Madonos uolose“. Šis paveikslas turi du variantus, kuriuos skiria beveik 20 metų. Vienas saugomas Luvre, kitas – Londono nacionalinėje galerijoje.

Prancūzai įsitikinę, kad turi tikrai L.da Vinci paveikslą, o britams tai tenka įrodinėti. Abu paveikslai vienodi kompoziciniu požiūriu, bet skiriasi atlikimas. Šilta, švelnumu dvelkianti „Madonos uolose“ versija, saugoma Luvro muziejuje, stipriai skiriasi nuo šalto, labiau žemiško londonietiškojo varianto.

Menotyrininkė ir geologė Ann Pizzorusso pažymėjo: „Luvro muziejuje esančioje „Madonos uolose“ versijoje flora perteikta virtuoziškai.

Paveiksle pavaizduoti augalai, kurie tikrai gali augti drėgnoje uoloje. Londono galerijoje saugomoje paveikslo „Madona uolose“ versijoje augalai nutapyti nerūpestingai – kai kurių gėlių apskritai nėra, kitos – su klaidingu žiedlapių skaičiumi.“

Ekspertai nesutaria, kas pavaizduotas Luvre saugomame paveiksle „Gražioji Feronjė“ – ar Milano kunigaikščio Lodovico Sforzos žmona Beatrice d’Este, ar jo meilužė Lucrezia Crivelli.

Dauguma tyrėjų linksta prie antrosios versijos. Šis L.da Vinci kūrinys turi ir nežinomos moters portreto pavadinimą.

Milano dvare tapytojas praleido septyniolika metų ir daugelis įžymių senjorių su malonumu jam pozavo. Krokuvos (Lenkija) nacionalinio muziejaus kolekcijoje saugomame paveiksle „Dama su šermuonėliu“ L.da Vinci pavaizdavo 17-metę Cecilią Gallerani – eilinę Milano kunigaikščio L.Sforzos meilužę.

C.Gallerani buvo puikiai išsilavinusi, dainavo, muzikavo, keliomis kalbomis rašė eilėraščius. Merginos grožis veikiausiai pakerėjo ir L.da Vinci.

Išliko juodraštis laiško, kaip spėjama, adresuoto C.Gallerani, su neįprastu žymiajam dailininkui kreipiniu: „Mano mylima dievaite...“

Po jos – apie 1496-uosius – L.Crivelli užėmė vietą Milano šeimininko širdyje ir lovoje. L.Sforzos žmona ilgai bandė atsikratyti favoritės, bet taip ir numirė nepašalinusi varžovės.

Kunigaikštis išvijo Lucrezią jo jausmams atšalus. Milaną užėmus prancūzams, ji pabėgo į Mantują. L.da Vinci tapytas paveikslas pasimetė ir atsirado tik 1642 m. Fontenblo pilies karališkojoje kolekcijoje paveikslas buvo minimas kaip L.da Vinci kūrinys, vaizduojantis kažkokią Mantujos kunigaikštienę.

Pagrindinė Luvro parodos intriga ilgą laiką buvo klausimas, ar bus demonstruojamas „Pasaulio gelbėtojas“. Su šiuo kūriniu susijusi viena labiausiai kvapą gniaužiančių XXI a. meno istorijų.

Šį paveikslą dailininkas nutapė Prancūzijos karališkiesiems rūmams ne vėliau nei 1506 m. Kaip užsakovas įvardijamas karalius Liudvikas XII.

Kai 1625-aisiais Anglijos karalius Karolis I vedė prancūzų princesę Henrietą Mariją, paveikslas atsidūrė Anglijoje ir puošė sutuoktinių kambarius.

Tokio siužeto kūrinys su priskiriama L.da Vinci autoryste minimas karališkosios kolekcijos sąraše. Jis buvo sudarytas lordo protektoriaus Oliverio Kromvelio nurodymu praėjus metams po karaliui Karoliui I įvykdytos mirties bausmės.

„Pasaulio gelbėtoją“ kartu su kitais neįkainojamais šedevrais, kuriuos kaupė monarchas, pardavė. Lordui protektoriui buvo svetimas menas, jam reikėjo pripildyti ištuštėjusį iždą.

Valdant Karoliui II paveikslas grįžo karaliaus nuosavybėn, o XVIII a. atsidūrė kunigaikščio Bakingamo kolekcijoje.

Jo nesantuokinis sūnus 1763-iaisiais paveikslą pardavė. „Pasaulio gelbėtojo“ pėdsakai pasimetė daugiau nei 100 metų.

1900-aisiais paveikslas atsidūrė vieno turtingiausių Viktorijos laikų Anglijos žmonių Frederiko Cooko namuose. Baronetas „Pasaulio gelbėtoją“ įsigijo aukcione kaip nežinomo Milano dailininko kūrinį.

Paveikslas buvo taip subjaurotas daugybės restauravimų, kad niekas pasaulyje nebūtų pripažinęs didžiojo Renesanso meistro rankos. F.Cookas manė, kad paveikslą nutapė vienas L.da Vinci pamėgdžiotojų.

1958 m. baroneto paveldėtojai paveikslą pardavė už apgailėtinus 45 svarus sterlingų. Kas tapo laiminguoju šedevro savininku, nežinoma, bet kūrinys veikiausiai nukeliavo už Atlanto vandenyno.

2005-aisiais per aukcioną Naujajame Orleane meno kūrinių pardavėją Alexą Parishą iš Niujorko sudomino vienas darbų.

Paveikslas be nurodytos autorystės tarsi našlaitis stovėjo kampe, jo paviršius buvo sutrūkinėjęs ir patamsėjęs.

A.Parishas sunkiai įžvelgė Kristų, kairėje rankoje laikantį krištolinį rutulį. „Nejau „Salvator Mundi?“ (išvertus iš lotynų k. „Pasaulio gelbėtojas“) – toptelėjo A.Parishui.

Jis įsigijo paveikslą už 10 tūkst. dolerių ir paprašė vieno Niujorko istorikų jį išanalizuoti. Šis paveikslą atvežė profesorei Dianne Modestini.

Atsargiai nuimdama sluoksnį po sluoksnio ji pastebėjo, kad pirmieji paveikslo koregavimo darbai buvo atlikti XVII a.

Originalus juodas fonas pradžioje pakeistas žaliu, vėliau – rudu. Prieš aukcioną Naujajame Orleane paveikslo savininkas jį dar kartą „atnaujino“ – nemokšiškai padengė laku.

Dėl vėlesnių „patvarkymų“ ne kartą buvo subjaurotas ir Jėzaus veidas – prie jo itin keisto moteriško veido buvo pridėti ūsai ir barzda.

Trejus metus paveikslą nuodugniai ir kruopščiai nagrinėjo tarptautiniai ekspertai. Jų nuomonė buvo vienoda: paveikslą nutapė L.da Vinci.

2011-aisiais Londono nacionalinėje galerijoje surengtos garsiojo Renesanso laikų dailininko parodos metu dar kartą buvo pripažinta „Pasaulio gelbėtojo“ autorystė. Paveikslo rinkos vertė pradėjo nesustabdomai augti.

Po dvejų metų „Pasaulio gelbėtoją“ už 80 mln. dolerių nusipirko Šveicarijos verslininkas ir meno kūrinių pardavėjas Yves’as Bouvier. Po kelių dienų už 127 mln. 500 tūkst. dol. perpardavė rusų milijardieriui Dmitrijui Rybolovlevui.

Pastarasis 2017 m. pateikė šedevrą aukcionui „Christie’s“. Nežinomasis įsigijo paveikslą už 450 312 500 dol.! „Pasaulio gelbėtojas“ tapo brangiausiu kada nors aukciono metu parduotu paveikslu.

Netrukus laikraštis „The New York Times“ nustatė pirkėją – princas Baderas bin Abdullah bin Mohammedas bin Farhanas Al Saudas. Bet paskui pasklido gandai, kad paveikslas dingo. Ir tai sukėlė naują diskusijų bangą dėl „Pasaulio gelbėtojo“ autorystės.

Po kurio laiko paveikslas buvo aptiktas Saudo Arabijos sosto įpėdinio princo Mohammado bin Salmano Al Saudo jachtoje.

Luvro muziejus stengėsi gauti šį paveikslą jubiliejinei parodai. Ilgai vedė derybas ir lyg tai gavo sutikimą. Bet į ekspoziciją „Pasaulio gelbėtojas“ nepateko. Veikiausiai dėl Luvro iškeltos sąlygos: muziejus savarankiškai nustato, kokią informaciją pateikti lentelėje.

Gal savininkas nusprendė nerizikuoti? Juk Luvro muziejaus specialistų apžiūra „pajėgi“ visiems laikams užbaigti diskusijas dėl šedevro autorystės arba jį visiškai nuvertinti.

L.da Vinci mirė 1519 m. gegužės 2-ąją. Ambuazas – jo paskutinis prieglobstis. Vykdant dailininko valią jis buvo palaidotas Šv.Florentino bažnyčioje Ambuaze.

Religinių karų Prancūzijoje metais bažnyčia buvo suniokota, kapavietės išplėštos, 1808-aisiais bažnyčia nugriauta.

Daugiau nei po 30 metų prancūzų rašytojo Arsene’o Houssaye rūpesčiu nugriautos Šv.Florentino bažnyčios vietoje prasidėjo kasinėjimai.

Buvo rastos kapavietės liekanos su išlikusia užrašo lotynų kalba dalimi EO DUS VINC.

Duobėje tarp nežinomų palaikų gulėjo įspūdingo dydžio kaukolė. A.Houssaye nusprendė, kad ji galėjo būti italų tapytojo.

Tariamąjį L.da Vinci perlaidojo Šv.Huberto koplyčioje. Bet daugelis tyrėjų abejoja, kad čia palaidotas garsusis tapytojas, ir reikalauja atlikti DNR ekspertizę. Jo palaikus palyginti su Vinci giminaičių, palaidotų Bolonijoje.

2016-aisiais tyrėjai atrado liniją, kuri tęsiasi nuo to paties tėvo Leonardo brolio – Domenico. Dabar Toskanoje gyvena 35 vyriškosios giminės palikuoniai.

Bet ar bus atliktas DNR testas – nežinia. Prancūzijos valdžia atranda tūkstančius priežasčių neatlikti ekshumacijos. Italijos mokslininkai nusileisti neketina. Jie tikisi gauti genetinį L.da Vinci kodą iš jo plaukų sruogos, gautos iš privačios kolekcijos JAV, analizės.

Kol kas Renesanso epochos genijaus gyvenimas, kaip ir anksčiau, apgaubtas paslapčių ir žmonijai lieka neįmenama mįslė.

Parengė: Ona Kacėnaitė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.