Likus kelioms dienoms iki šventės A.Vėberis dėl sugriuvusių planų per daug nesikrimto ir neslėpė pakilios nuotaikos.
– Ar labai baugina tas skaičius – penkiasdešimt?
– Tikrai ne. Amžius žmogų puošia. Gal vyrai kitaip nei moterys žiūri į tą skaičių? Dabar visų nuotaikos – ypatingos. Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu šitą gimtadienį, nes jis – išskirtinis.
– Važiuoti kur nors, būriuotis negalima. Gimtadienis bus tik su žmona Martyna ir sūnumi Nojumi namuose Panevėžyje?
– Taip. Bet viskas buvo sugalvota kitaip. Iš anksto, prieš Naujuosius metus, tai planavau. Buvo užsakytas kruizas po Viduržemio jūrą nuo Barselonos iki Venecijos, į kurį būtume leidęsi su keliais artimiausiais draugais.
Bet dėl koronaviruso jį teko atšaukti. Būtume plaukę Viduržemio jūros pakrante pro Ispaniją, Prancūziją, Siciliją, aplink visą Italiją iki pat Venecijos.
Buvo planas balandžio 4 dieną atplaukti į Veneciją.
– Labai romantiška.
– Aš norėjau, kad Martynai ir draugams būtų malonu. Aišku, tariausi su ja, nes tų maršrutų ten yra visokiausių – Viduržemio jūra didelė. Venecijoje viešbutis buvo rezervuotas, ten būtume šventę gimtadienį.
Po to buvo suplanuota, kad dviese su Martyna išskrisime į Maldyvus. Tai irgi buvo atšaukta. '
Ir pati paskutinė kelionė, į Palangą, kur visa šeima turėtume gegužės mėnesį važiuoti, taip pat neįvyks. Užsakytus apartamentus irgi teko atšaukti.
– Ar stipriai nuliūdote, kad koronavirusas sujaukė jūsų planus?
– Esu optimistas, nėra čia ko liūdėti. Buvo puiki proga paminėti gimtadienį tik šeimos rate.
Kas yra gyvenimas? Ne kelionės, ne visokie kurortai. Šeima! Būti kartu man – didžiausia dovana.
– O vaikai? Jie – juk didžiausias turtas?
– Pats didžiausias. Pijui, vyriausiam sūnui, 24-eri. Dukrai Marijai irgi balandžio mėnesį, truputį po manęs, sukaks 21-eri. Be galo jais didžiuojuosi – jie užaugo tikrai puikiais, kultūringais ir protingais žmonėmis.
Pijus puikiausiai užsirekomendavo savo darbo srityje – jis yra muzikinių klipų bei filmavimų režisierius.
Marija irgi į tą pusę suka – studijuoja Muzikos ir teatro akademijoje aktorinį meistriškumą. Nojus – mažiukas, pagrandukas, jam eina ketvirti.
– Ar neapmaudu, kad „Naktinių personų“ likimas susiklostė taip keistai? Jūs du kartus neatsisveikinote su žiūrovais: palikdami sceną 2002 metais ir 2018-ųjų rudenį, kai, ketveriems metams sugrįžę, ir vėl nutarėte nebekoncertuoti? Ar neliko dėl to gerklėje įstrigusio apmaudo gumulo?
– Neliko. Laikas viską sustatė į savo vietas. Jeigu taip įvyko, vadinasi, taip ir turėjo būti. Taip, man truputį gaila klausytojų, gerbėjų, bet, manau, jie viską supranta. Bet aš nelabai apie tai noriu šnekėti.
Jeigu su humoru į tai pažvelgsi, mes turbūt tuo ir esame unikalūs. Turbūt tai vienintelė grupė, kuri net du kartus nesugebėjo atsisveikinti su savo gerbėjais. Lietuvoje nerasi kitos tokios.
Iki šiol yra daugybė žmonių, kurie ir mėgsta, ir klauso, ir dainuoja „Naktinių personų“ dainas. Įsivaizduojate, aš iki šiol sulaukiu pasiūlymų koncertuoti. Telefono skambučiais, į feisbuką, elektroniniu paštu – visais kanalais eina pasiūlymai koncertuoti.
– Tai gal kaip solistas pasirodysite scenoje? Gal tokio koncerto jūsų gerbėjai sulauks?
– Jūs juokaujate! Dabar, kai man penkiasdešimt, lipti į sceną kaip vokalistui, kuriuo aš niekada gyvenime nenorėjau būti? Tikrai nesulauks.
– Žinau, kad rašote prisiminimų knygą. Kada ją išvysime?
– Neskubu su knyga. Kaip bus, taip. Nėra juk taip, kad užsidarysiu tarp keturių sienų ir parašysiu knygą. Ne.
Rašau daugiau su humoru, bet tai paremta tikrais įvykiais, faktais. Ten nieko nėra išgalvoto. „Personos“ čia niekuo dėtos.
Kai gyvenime teko didžiulė laimė ir garbė susipažinti su įvairiausiais žmonėmis – tiek muzikos atstovais, tiek politikais, Seimo nariais, verslininkais, vyskupais, su kuo tik nori, buvo įvairiausių situacijų, istorijų.
– Kuo užsiimate dabar?
– Toli nuo muzikos nenukrypau. Esu trijų atlikėjų – Mios, klaipėdiečių grupės ROYCE ir Kastyčio Kerbedžio – prodiuseris ir vadybininkas.
Kartkartėmis rašau dainų tekstus kitiems. „Personoms“ per visą jų gyvavimą esu parašęs daugiau nei 110 dainų, o iš viso LATGA esu užregistravęs apie 250 dainų.
Man atlikėjai nuolat skambina, daugiausia prašo dainų tekstų. Sako, tavo tekstai turi savą braižą, nebanalūs, su gilia mintimi, romantiški, nuoširdūs. Sako, tu vienintelis moki parašyti tekstą apie meilę nevartodamas žodžio „meilė“.
– Kaip sekasi gyventi Panevėžyje? Ar nežadate su šeima grįžti gyventi į Vilnių?
– Gyvenimas parodys. Panevėžys – nuostabus miestas, ypač dabar, per karantiną, jaučiuosi kaip sanatorijoje.
Bet dabar visiems norėčiau palinkėti kantrybės, džiaugtis tuo, ką turime. Saugoti vienam kitą. Kiekviename žingsnyje...
