Ketvirtadienio rytą tokia situacija sukėlė ginčų bangą socialiniuose tinkluose. Itin aštriai šiuo klausimu nutarė pasisakyti verslininkas Liudvikas Andriulis.
Vis tik, daugelis žinomų žmonių jo nuomonei nepritarė. Ne išimtis – ir televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.
Savo atsaku moteris pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„Dėl kilusios isterijos kur, kaip ir su kuo gimdyti, galvojau patylėti, bet kai kurie vieši laiškai mane net įžeidė, nors apie mane ten nebuvo nė vieno žodžio.
Net nežinau kodėl? Bet, visi mes turime savo asmeninę patirtį ir todėl gal manoji nuramins? Taigi, būsimoms mamoms ir tėvams, kurie laukia netrukus įvyksiančio svariausio susitikimo...
Mano sūnus gimė valstybiniuose Vilniaus Gimdymo namuose. Ši foto būtent iš ten! Nebuvo net mažiausios minties važiuoti į prabangią privačią kliniką. Kodėl?
Ogi dėl saugumo! Medikas, profesionalas ir turima medicininė technika, ne lova ir ne stalas, ne tapetai, ne sumokėta suma, tuomet, damos, man buvo svarbu!
Taip, palatos nebuvo it 5 žvaigždučių viešbutyje, lova buvo kieta, patalynė ne pirmos jaunystės ir ta vieniša kriauklė kampe... Nuuuu, tikrai ne „Villeroy and boch“.
Balti mini marškinėliai, kuriais pasipuošusi keliavau pasitikti savo berniuko, priminė tarybinius laikus, o ir kavos niekas nenešiojo. Bet čia aš jaučiausi SAUGI. Ir tai mums buvo svarbiausia. Ar aš turėjau kokių nors norų? Ne. Vienintelis – saugumas. Bet tai, žinoma, nėra rodiklis. Turėti norų nėra nusikaltimas.
„Kokia šiandien diena“? – ramiai manęs paklausė budinčioji gimdymo namuose. Spėkite, ar sugebėjau pasakyti? Ne! „Kiek valandų gal žinote“ ? Ne. „Kiek sveriate“, – jau juokdamasi klausinėjo ji manęs toliau.
Jėtusmaryte, ne, nežinau! Bet viską aš žinojau! Tiesiog, artėjantis mudviejų susitikimas su sūnumi mane jau buvo išmušęs iš savų klumpių.
Kilstelėjęs spaudimas iki 160 nebuvo net juntamas, o iš tiesų....Net dabar rašydama tas kelias eilutes nejučia imu ašaroti. Kas manę labiausiai gąsdino? Tikrai ne tai, kad šalia nebus vyro, mamos, dukters...
Aš žinojau, kad viskas bus gerai – bijojau pirmos akistatos, žvilgsnio, susitikimo su juo, mūsų Jonu. O jis buvo toks, kad iki šiol jaučiuosi it kas šampaną lašintų tiesiai man į veną. Nesulaukiau nė vieno įžeidimo, pikto žodžio, nors suprantu ir tai,kad gimdymo namai nėra cirkas, o medikai ne klounai, kad tave linksmintų!
Moterys, nieko nenutiks, kad šalia jūsų šį kartą nebus jūsų vyro ar kito artimo žmogaus. Taip jau šį kartą yra. Taip buvo ir man, bet visai ne dėl Covid. Taip, aš planavau kitaip, bet nutiko taip kaip nutiko – tai buvo mano, mūsų vaiko ir medikų laikas.
Ar reikėjo vyro? Gal, nežinau, maniškis laukė už durų. Ir dukra atvažiavo jau po.
Nieko blogo tikrai nenutiko per tą laiką. Jei būtų šalia – būtų buvę puiku, bet nebuvo.
Užtai mudu dabar galime prisiminti skirtingas patirtis.
Damos, džiaugiuosi kartu su jumis jau dabar ir linkiu išsaugoti tą svaigulį, kokį patirsite pirmą sekundę, pamačiusios ir išgirdusios savo vaiką, kuo ilgiau.
Visa kita yra NULIS, patikėkite. Įspūdingos kelionės, jums. Sėkminga ji tikrai bus! Ps. „Na, kodėl iš vyro turi būti atimtas tas svaigulys“, – klausia manęs.
Atsakau, todėl, kad vėliau nė vienas nealptų dėl tragedijos.
