Kai pasaulis dar sukosi beprotišku greičiu, gyvenimas tekėjo įprasta vaga, o artėjančios Velykos daugeliui siejosi tik su smagiu kiaušinių marginimu, atostogomis bei giminių ir draugų lankymu, „Stilius“ nutarė surengti improvizuotą Velykų fotosesiją su naudingais patarimais bei receptais, kaip originaliai sutikti atgimimą simbolizuojančią šventę.
Nors kova su koronavirusu pakoregavo viso pasaulio planus, kalendorius vis tiek skelbia apie nenumaldomai artėjančias Velykas.
Tad mums teko imtis netikėto iššūkio – pasirengimą joms pritaikyti karantinui.
– Šiemet teks švęsti kukliau: be daugybės įmantrių patiekalų, svečių ir margučių mūšio. Kokios Velykos bus jūsų namuose ir kaip jas sutikti siūlytumėte visiems mums?
Inga: Daugiausia dėmesio skirkime kiaušinių marginimui, dažymui, dekoravimui.
Prisiminkime pamirštus senovės papročius, tokius kaip Velykų bobutė, Velykų eglutė, kiaušinių ridenimas ir jų mušimas.
Senovės lietuviai pirmą Velykų dieną švęsdavo tik šeimos rate laikydamiesi rimties ir buvo įsitikinę, jog tądien nevalia eiti į svečius, o jei nueisi, turėsi kailinius išblusinėti. (Juokiasi.)
Dabar niekur eiti negalime, tad likime namie ir švęskime namie. Ką gali žinoti, gal tai taps įsimintiniausiomis mūsų gyvenimo Velykomis.
Ruslanas: Šios Velykos mums suteikia privilegiją ruošti daug mažiau maisto ir apsiriboti pagrindiniu patiekalu bei desertu.
Šis laikas leido mums sustoti, aprimti ir įvertinti tai, kas tikrai svarbu – sveikatą.
Visai kitokio prieskonio Velykų stalui suteiks ir tai, kad naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis galėsime sėsti prie fiziškai skirtingų stalų, bet sujungtų meilės gija.
– Be ko jums neįsivaizduojamos Velykos?
Inga: Tradiciškai Velykas švęsdavome pas mamą arba sesę Molėtuose. Jos pasirūpindavo šventės patiekalais, o aš pasirūpindavau jos puošyba. Ir šiemet pasistengsiu, kad Velykos būtų gražios ir įsimintinos mano šeimai, nors ir sunku įsivaizduoti, kaip jas švęsti be artimiausiųjų.
Ruslanas: Man tai pasiilgtos žalumos šventė, kai viskas mano namuose kvepia šviežumu ir apėmęs naujos pradžios jausmas.
Jei kalbėtume apie maistą, neįsivaizduoju stalo be ką tik iškeptų sviestinių bandelių. Tada leidžiu sau mėgautis saldumynais neribodamas kiekio, na, ir, žinoma, mėsyte, kurios būnu išsiilgęs po pasninko. (Šypsosi.)
– Pavasaris ant stalo. Kaip jis gali atrodyti originaliai be didelių išlaidų ir atsižvelgiant į šiandienę situaciją?
Inga: Bundanti gamta mums dovanoja daug grožybių. Tad kiekvienas galime prisiskinti pavasarinių sprogstančių medžių šakų, kačiukų, ypač gražių vaismedžių šakų, kurias po pavasarinio genėjimo galima parsinešti namo ir pamerkti į vandenį, kviečių daigų, samanų.
Užsisakyti į namus pavasarį simbolizuojančių narcizų, tulpių, nuostabiai kvepiančių hiacintų žiedų ir taip palaikyti gėlių verslą.
Puošybai galima panaudoti ir popierines kiaušinių dėžutes, bet neapkraukime stalų patiekalais ir indais, verčiau uždekime daugiau žvakių, kad jos šiuo sunkiu visiems laikotarpiu sunaikintų blogą energiją!
Ruslanas: Užsiauginti grūdų želmenų tikrai nekainuoja brangiai, tam reikia tik šiek tiek laiko, kuriuo dabar esame apdovanoti, o želmenimis galėsime papuošti ne tik stalą, bet ir patiekalus.
– Kokį būdą renkatės kiaušiniams dažyti?
Inga: Man patinka netradiciniai marginimo būdai, dažau kiaušinius dekupažo technika, šilku, klijuoju kristalus.
Bet prieš šias Velykas teks prisiminti mamos ir močiutės kiaušinių gražinimo būdus ir išsitraukti iš spintos pėdkelnes. (Juokiasi.) Taip pratęsiu šeimos velykines margučių tradicijas!
Ruslanas: Kiaušinius dažau tik natūraliais būdais, jei ketinu margintus kiaušinius valgyti, o ne vien jais grožėtis. Dar niekada nenuvylė dažymas svogūnų lukštais ar burokėliais.
– Kokia, anot jūsų, šių, kitokių, Velykų prasmė?
Inga: Svarbiausia šiuo laikotarpiu visiems išlikti sveikiems! Išlikti sąmoningiems, palaikyti ir gerbti vieniems kitus.
Kad namuose būtų ramybė ir harmonija, o kitų metų Velykos būtų tokios, kokios būdavo iki šiol.
Ruslanas: Šis laikotarpis man dar kartą įrodė, kad sudėtingu metu susitelkiu ir viršiju net savo lūkesčius, sunkumai ir išgyvenimai įveikiami, bet mumyse palieka tik dar didesnį užtaisą. To visiems ir linkiu!
