Tai – trijų metukų Asta Pilypaitė (49 m.). Naujienų portalui lrytas.lt moteris pasakojo, jog kaskart pasižiūrėjus į senas fotografijas užplūsta šilti ir be galo malonūs prisiminimai.
„Žaviuosi tomis garbanomis, kurios matomos fotografijoje. Iki šiol prisimenu, kaip mano mama man džiovindavo plaukus. Aš tą labai ilgą laiką dariau ir dabar darau, kada noriu puresnių plaukų.
Ji šlapius plaukus bedžiovindama pakedendavo pirštais, tai tos garbanos pasidarydavo labai purios. Mano mamai labai patikdavo tokios garbanėlės. Net ir dabar sulaukiu priekaištų išsitiesinusi plaukus, kadangi jai patinka mano natūralios garbanos“, – su šypsena naujienų portalui lrytas.lt pasakojo dainininkė.
Asta nuo pat vaikystės buvo aktyvi, sportiška, tačiau neslepia, jog turėjo tvirtą charakterį ir buvo užsispyrusi.
„Mano tėvai net yra įrašę mano zirzimus ir verkimus. Jie turėjo juostinį magnetofoną, kuris įrašinėjo, o kadangi aš labai dažnai ožiuodavausi, jie buvo visa tai įrašę. Būdama paauglė klausiausi visų šių įrašų. Vienas iš jų buvo – mano prašymas paimti ant rankų, o manęs specialiai niekas neėmė. Iki šiol prisimenu šį gailų verkimą. Gaila, kad šie įrašai neišliko“, – prisiminė ji.
Moteris jau nuo pat mažens turėjo nenumaldomą norą dainuoti.
„Aš dainavau, kaip mama sakė, nuo pat gimimo. Labai mėgdavau dainuoti autobuse, kuomet važiuodavome iš Mažeikių į Telšių rajoną – į kaimą. Važiuodavome apie 70 kilometrų. Kelionė autobusu atrodydavo ilga, tad aš iš to nuobodulio imdavau dainuoti. Autobuse buvo didelis triukšmas, todėl, kad save geriau girdėčiau, užsikimšdavau ausis pirštukais ir traukdavau iš širdies savo mėgstamiausią dainą „Ne, ne, ne nereikia ašarų..“. Taip užsimiršdavau, kad net pastebėdavau, kaip atsisukinėja į mane žmonės.
Pamenu ir pirmą savo įrašą, tai buvo tokia dainelė apie tėvelį statybininką, kurią mokėmės darželyje. Tėvai buvo įrašę mano balsą. Kiek pamenu, gan manieringai dainavau. Visi giminaičiai man sakydavo, kad užaugusi būsiu dainininke. Prikalbėjo.
Pamenu tas nuoskaudas, kai darželyje mokydavomės naujas dainas ir manęs neišrinkdavo būti soliste. O aš taip stengdavausi, bet likdavau dainuoti su grupės choru“, – su šypsena pasakojo A. Pilypaitė.
