Vaikų krepšinio treneriu dirbantis vyras nutarė pasaulinę pandemiją pralaukti toli nuo gimtinės ir atskleidžia, kodėl šiuo metu Kinijoje jaučiasi saugesnis nei Lietuvoje.
Apie porą milijonų gyventojų turintį Hangdžou miestą automobiliu nuo Šanchajaus galima pasiekti mažiau nei per valandą. Vairą sukti reikia į šalies rytus. Nors atstumas, skiriantis šiuos miestus, nedidelis, gyvenimas juose skiriasi kaip diena ir naktis.
Hangdžou ramybe nuo praėjusių metų rugsėjo mėgaujasi ir iš uostamiesčio kilęs aukštaūgis Andrius. Pagal darbo sutartį lietuvis Kinijoje dirba jau ne pirmą kartą – krepšinio moko talentingus vaikus.
– Ar kilus pasaulinei pandemijai ir visų žvilgsniams nukrypus į Kiniją pačiam nesinorėjo kuo greičiau jos palikti?
– Panikos nebuvo, labiau rimtis ir solidarumas. Tuo metu man pasirodė, kad yra puiki galimybė nuvykti į ištuštėjusį Šanchajų. Patirti tai, ko, matyt, jau nebeteks patirti. Atsidūriau vienas milijoniniame megapolyje.
Karantino metu parduotuvių lentynos buvo pilnos. Informacija apie virusą dėl politinės santvarkos labai ribojama, tad ir panikos nebuvo.
Daugelis kinų karantino metu maistą užsisakydavo į namus ir du mėnesius kantriai išbuvo namuose. Aš turėjau leidimą kartą per dvi dienas išeiti į lauką ir tuo pasinaudodavau. Be to, visą laiką palaikiau ryšį su čia esančia lietuvių bendruomene, todėl žinojau apie visas buvusias galimybes grįžti namo iki Lietuvai uždarant sienas.
– Kaip atrodė koronaviruso pradžia šalyje, iš kurios jis išplito?
– Labai greitai, per kelias valandas, prasidėjo karantinas ir milijoninis miestas ištuštėjo. Dabar karantinas jau baigėsi. Didelė dalis verslų vėl veikia.
Mokyklos ir sporto akademijos iš vyriausybės dar negavo leidimo dirbti. Mano įmonės savininkai sako, kad galbūt tai bus balandžio viduryje arba gegužės pradžioje.
– Teko girdėti, kad baltaodis žmogus dabar kinams kaip vaikštantis pavojus. Ar teko pačiam tai pajusti?
– Taip, deja, dabar taip yra. Metro šalia manęs vietiniai vengia sėstis, į naktinį klubą neįleido. Kartais restorane neaptarnauja arba duoda maisto tik išsinešti.
Kinai kaip tauta man labai primena lietuvius, ypač vyresnės kartos žmonės. Jie empatiški, o štai jaunimas čia lengvai pasiduoda masinei psichozei.
Gyvenimas jau grįžta į ankstesnes vėžes. Mano miestas vėl tapo didele statybų aikštele, statybų triukšmą vėl girdžiu net ir naktį. (Juokiasi.) Tiesa, mokslo įstaigos dar neatidarytos, privatūs mokymų verslai leidimo dirbti irgi dar negavo.
– Kodėl nebandei grįžti į Lietuvą?
– Lietuvoje neturiu tėvų ir šeimos narių. Kinijoje turiu sutartį ir darbo vizą. Norėjau parodyti lojalumą įmonei, nes trenerio jiems reikia nuo pat pirmos dienos, kai vyriausybė duos leidimą dirbti. Čia ir tada, ir dabar jaučiuosi visiškai saugus.
– Kaip šiandien atrodo tavo gyvenimas?
– Dabar galima laisvai judėti visiems, tik reikia kiekvieną dieną įsijungti internetinę programėlę, kuri pateikia žalią elektroninį sveikatos lipduką. Jį reikia parodyti einant į bet kokią viešą vietą.
Per karantiną daug skaičiau ir sportavau. Išeiti į lauką galėjau kartą per dvi dienas. Duodavo specialią pažymą, joje namo apsauga uždėdavo varnelę, kada tiksliai panaudojau išėjimą į lauką.
– Kiek laiko planuoji likti Kinijoje?
– Turiu darbo sutartį iki rugpjūčio pabaigos. Dabar stebiu situaciją pasaulyje, bendrauju su kolegomis kitose šalyse. Sprendimas dėl ateities bus aiškus vasarą.
– Ką patys kinai kalba apie naująjį virusą COVID-19?
– Visi pritaria, kad koronavirusas prasidėjo Kinijoje. Tik sklando skirtingos teorijos, kodėl tai įvyko. Laimė, čia vyravo griežtumas ir žmonių solidarumas, tai ir tapo efektyviu būdu suvaldyti viruso plitimą. Liberalus požiūris, griežtumo stoka kitose šalyse baigėsi tuo, kad virusas labai išplito.
Po pandemijos, kaip ir po bet kokio sunkesnio etapo, išliks stipriausi, ir tas etapas bus nueitas. Tie, kurie pasiduos, patirs skausmo, bet vis tiek bus priversti susiimti.
– Kaip pats saugaisi nuo koronaviruso?
– Padeda kokybiškas maistas ir sportas. Mano tikslas – palaikyti stiprią imuninę sistemą.
– Ar dažnai bendrauji su Lietuvoje likusiais draugais? Ar jiems labai neramu dėl tavęs?
– Su draugais bendrauju, bet daugiau pats jiems rašau ir domiuosi, kaip laikosi, nes Lietuvoje pandemija dar tik prasidėjo.
Visiems sakau: kas prasideda, tas ir baigiasi. Dabar gera galimybė pabūti su savimi ir skirti dėmesio savo brangiausiems. O paskui vėl prasidės buržuazinės lenktynės.
