Tačiau dabar ten yra priversta laukti karantino pabaigos.
Kelionė prasidėjo pasaulyje dar neįsiviešpatavus chaosui dėl koronaviruso grėsmės, bet pandemija pakoregavo planus – įstrigusi Balyje jauna moteris ne tik suprato, kad į Lietuvą taip lengvai negrįš, bet ir atsigręžė į save.
Prieš septynias savaites jos kelionė prasidėjo 35 eurus už dvi nakvynes kainavusiame mažame viešbučio kambarėlyje Tailando sostinėje Bankoke. Vėliau, atskridusi į oro uostą Balyje, pirmuosius namus Dovilė pasiekė motoroleriu.
Pasirinkusi taksi būtų sumokėjusi mažiausiai 20 eurų, bet į kuprinę sukrauti daiktai leido rinktis dviratę transporto priemonę, kuri atsiėjo vos 2 eurus ir trisdešimt centų.
Pirmos dienos savarankiškai keliauti išdrįsusiai Dovilei padovanojo daug įvairių emocijų ir klausimų.
Dvejones „Ką aš padariau?“ keitė baimė likti vienai su savimi didžiuliame mieste, o priekaištus sau dėl silpnumo ir bejėgiškumo keitė gėdos jausmas – juk štai tas išsvajotas 33 laipsnių karštis ir taip išsiilgti šortai.
Priverstinė stotelė ramybę padovanojusiame Balyje suteikė galimybę sustoti ir visą laiką bei dėmesį skirti sau.
„Įstrigau Balyje ir net nežinau, kuriam laikui. Dėl nežinomybės iš pradžių buvau tarsi nerimo kamuolys. Išsinuomojau kambarį viloje, motorolerį, apsistojau Čangu (Canggu) miestelyje – daug žmonių čia laikosi saviizoliacijos.
Restoranai veikia, bet jie tušti, gamina maistą išsinešti, paplūdimiai uždaryti, dirba maisto prekių parduotuvės ir vaistinės, daugelis arba spėjo palikti salą, arba lieka namuose“, – pasakojo Dovilė.
Kovą su antsvoriu dar Lietuvoje pradėjusi moteris atsikratė beveik dvidešimties kilogramų, nors, sako, skaičiai gali būti dar didesni – kelionėje ji nesisveria.
„Nuotraukoje kairėje aš esu nesveika – nutukusi, labai liūdna, įskaudinta, bėgiojanti pati nuo savęs, nevengianti taurelės ir butelaičio, bet labai vengianti akistatos su pačia savimi.
Nepastebėjau, kaip tokia pasidariau, – vengiau veidrodžių, nuotraukų, drabužių be gumų, man viską labai skaudėjo.
Mintys buvo tarsi apsiblaususios, jaučiausi vangi, buvo sunku paeiti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – pasirinkau būti vargše, auka“, – atvirą pasakojimą apie kelionę sveikesnės savęs link pradėjo D.Tiriūtė.
Vizažistė prisiminė, kad nuo minčių apie savęs nekontroliavimą bėgo sąmoningai, – stengėsi niekada nebūti viena, dirbo be poilsio – neskaičiavo nei valandų, nei dienų.
„Jaučiausi vargšiukė – daug dirbu, man liūdna, tad pagrindinis mano laimės šaltinis ir laukiamiausia dienos dalis buvo grįžimas namo, kur užsidarydavau viena ir valgydavau.
Dariau tai kaip apsėsta – atrodė, pamačius maistą aptemsta protas. Atsibusdavau tarp tuščių lėkščių ir maisto išsinešti pakuočių. Viską skaudėjo, jaučiau didelę gėdą ir nusivylimą savimi.
Atsitokėjusi žiūrėdavau į tuščius indus ir šlykštėjausi savimi. Ir svajojau – kitą dieną viskas bus kitaip, imsiu ir atsikelsiu visai kitas žmogus“, – pilkas dienas prisiminė Dovilė.
D.Tiriūtė pasakojo visą gyvenimą nekentusi savo kūno, kurį kaltino ir dėl visų – mažesnių ar didesnių – nesėkmių.
„Pasisvėrusi kelionėje po Santorinio salą svarstyklėse pamačiau skaičių, konstatuojantį nutukimą. Tai buvo lyg mane iš letargo miego pažadinęs skambutis. Neturėjau kur pabėgti nuo tų skaičių“, – atviravo Dovilė.
Apie kovą su antsvoriu jauna moteris atvirai pasakoja ir socialiniuose tinkluose. Dvi skirtingas nuotraukas, kuriose ji įamžinta vilkinti tokią pat suknelę, skiria kiek daugiau nei pusmetis.
Pasaulyje valstybių sienas užvėręs koronavirusas egzotiškajame Balyje ilgiau, nei planuota, sustabdė ir Dovilę. Ji šią priverstinę stotelę vadina susigrąžinimo meilės sau kelione.
„Tai turbūt nėra ta žinutė, kurią įprasta skelbti, bet tikiu, kad neatkūrus gražaus ryšio su savimi atsikratyti svorio nepavyks.
Svorio priaugimas yra tik nesveikos galvos padarinys. Aš vis dar mušuosi su savimi kiekvieną dieną, o kaskart praeidama pro veidrodį pažiūriu sau į akis ir pasakau, kad myliu save.
Gal nuskambės juokingai, bet tai veikia. Kartais dar pridedu kreipinį „sveika, gražuole“, – skardžiai juokdamasi pasakojo Dovilė.
Vis dėlto ji pripažino, kad persivalgymo epizodų vis dar pasitaiko.
„Maistą vis dar vertinu kaip apdovanojimą, o neseniai tai man buvo lyg bausmė. Persivalgymo fiestos buvo mano pagrindinis destruktyvus elgesys, pagrindinė rykštė.
Ne maistas yra priešas, kiekvienas iš mūsų sau galime juo tapti“, – svarstė ne vieną dietą išbandžiusi ir mitybos racioną pakeitusi Dovilė.
Kada grįš į Lietuvą, vizažistė dar nežino. Neplanuotai ilgiau Azijoje pasilikusi moteris daugiau laiko skiria savęs pažinimui.
„Linkiu kiekvienam susitaikyti su savimi, padėkoti savo kūnui, kad, nepaisant visų bjaurių poelgių, jis vis dar jus nešioja. Dabar aš ne tik liesesnė – tiesiog jaučiuosi labiau savimi. Pagaliau kas rytą neatsikeliu su mintimi: „O, dar viena bloga diena mano gyvenime.“
Protas darosi aštresnis, o būdama geresnė sau, noriu būti geresnė ir aplinkiniams. Tikiu, kad kiekvienas esame verti patirti meilę ir kitus gražius dalykus. Visą gyvenimą tikėjau, kad svarstyklėse pamačiusi konkretų skaičių ar vilkėdama 36 dydžio drabužius būsiu verta meilės.
Dabar manau, kad tai... nesąmonė. Gimėme ne tik tam, kad atsikratytume nereikalingų kilogramų ar tilptume į vieno dydžio drabužius. Linkiu visiems atsiknisti nuo savęs – puikiausias laikas tam yra dabar“, – tiki vizažistė.
