Neseniai išsiskyrusi Rasa Barauskaitė prakalbo apie pavydą: „Tai gniuždo“

Aš pavydi, kai leidžiu valdyti save emocijoms, o ne protui. Pavydas gniuždo, liūdina, kenkia tam, kuris pavydi.

Todėl pajutusi užplūstančią pavydo bangą pradedu su savimi diskutuoti ir tartis, kad tai tik mano pačios problema, kad situacijos nepakeisiu. Tuomet randu stiprybės pavydą pakeisti kitais pozityviais jausmais, tokiais kaip atsidavimas, šiluma.

Žinoma, tai ne visada pavyksta iškart. Įsiskaudinimas gali būti toks stiprus, kad ištarti žodžiai būna greitesni už susiprotėjimą. Tačiau laikui bėgant vis labiau suprantu, kad pozityvumas bet kokioje situacijoje sugeneruoja norimą grįžtamąjį ryšį ir, jei tarp dviejų žmonių yra meilė, jokie pavydo protrūkiai nebaisūs.

Esu gana pavydus, nes kalbame apie antrąją pusę ir tą žmogų, kurį labai myliu.

Bet to tikrai neparodysiu atvirai, gal po kiek laiko išsakysiu, kas nepatiko ar dėl ko buvo neramu, bet iš karto tikrai nepulsiu draskyti akių. Šiaip iš antrosios pusės per tuos gyvenimo metus didelio pagrindo pavydėti neturėjau, bet buvo nežymių intrigų, kurios po to suteikė daugiau dėmesio ir aistros vienas kitam.

Nesu pavydi, abu su vyru esame kartu savo paties noru. Pasitikime vienas kitu, o tai labai svarbu. Pavydo scenos dažniausiai prasideda ne tik nuo nepasitikėjimo kitu, bet ir nuo nepasitikėjimo savimi.

Jei žmogus pavydus, tai pirmiausia reiškia, kad jis kažkiek atsakingas už santykius. Jei už santykius atsakingas ir vienas, ir kitas žmogus, o vienas iš jų bando juos gadinti, kyla arba nepasitenkinimas, arba pavydas. Aš esu šiek tiek pavydus, nes myliu žmoną.

Nemoku ilgai nekalbėti, kalbu greitai. Jei net esu kaltas, stengiuosi kuo greičiau atsiprašyti, kad tik kalbėtų su manimi. Irena moka tylėti. Kai matau, kad ji tyli, vadinasi, kažkas įvyko ne taip.

Lėkščių nedaužau, įsipilu raudonojo vyno taurę, surūkau ilgą cigarą, kad nuleisčiau gazą, ir einu atsiprašyti, kad nebūtų pykčių, nes pyktis man yra tragedija.