Tradicinis lietuvis didžiuojasi ne tik sparčiausiu internetu pasaulyje, bet ir žaliuojančiais Lietuvos miškais, parkais, senoviniais akmenimis, kurie mena tūkstantmečių istorijas ir mūšius.
Tikiuosi, visiems patriotams, kurie per šventes kabina ant balkono turėklų trispalvę, o koncertuose ir prie amžinosios ugnies mušasi į krūtinę vardan tos Lietuvos, karantinas atvėrė akis. Vienintele karantino pramoga tapo gamta, kuri, deja, virto tikru šiukšlynu.
Noriu, kad akistata su nuorūkomis nusėtomis pievomis sukeltų tokį didelį pasišlykštėjimą, jog didieji estetai parašytų tiek skundų savivaldybėms su prikabintomis nuotraukomis, kad atlyginimus gaunantys kiemsargiai griebtų ne degtinės butelį, o savo šluotas, grėblius ir kitus atributus, kurie padaro tvarką per kelias minutes. Gal atsakingieji susidomės, kodėl krūmuose įstrigę plastiko maišai pūpso savaitę, dvi ar mėnesį, o Vingio parke išmėtytos ateities kartų sauskelnės voliojasi net nutirpus sniegui.
Gal įvyks stebuklas ir madingi miestiečiai, politikai, paprasti periferijos žmonės praregės, kad vos šimtas metrų nuo jų išpuoselėtų namų mėtosi šlaituose įstrigusios padangos, o istoriniai akmenys parkuose sudarkyti beprasmiais grafičiais.
Kartais užplūsta tokių depresinių dienų lyg juodoji skylė, kurioje tilptų visas šiukšlynas. Jos sunkia visas jėgas, nes mane asmeniškai įkvepia TIK grožis. Todėl išvedusi šunį ir pamačiusi kiemsargį, tarsi modelis einantį gatve aukštai užriesta nosimi, nes kitaip tikrai pamatytų vėjo ar varnos ištrauktą ir į šalikelę nutemptą grietinės indelį, noriu pribėgti ir jį gerokai papurtyti.
Gal iškoneveikti ar kitaip nubausti už tai, kad jis toks neprofesionalus tvarkos sargas. Tačiau bijau, kad mūsų fizinės jėgos nelygios, o tas vienas konfliktas nieko nepakeis. Jis eina, o aš pykstu. Rinkti šiukšles pačiai? Bet atlyginimą už tvarką gaunu ne aš, o jis.
Judu paupio link, bet ir ten visa Neris nusėta plastiko buteliais, maišais, traškučių pakeliais. Kas atsakingas už tas vietas? Nuvažiuoju į mišką ir gyvenamųjų namų rajono šalikelėse pastebiu kadaise geras laidas rodžiusį televizorių, klozetą, padangas ir butelius. Kas atsakingas už šį natiurmortą? Žinau, visiems nepatinka, bet kas turi visa tai tvarkyti? Kur skambinti, koks tas pagalbos numeris?
Gal privalomas talkas vertėtų rengti bent kartą per mėnesį? Gal tada ir didieji laisvės mėgėjai, kurie apeliuoja į žmonių savimonę, pabuvę toje pri*iktoje gamtoje sutiks, kad ne visi žmonės verti pasitikėjimo.
Mes gyvename ne tik privačiuose namuose ir dalijamės ne tik virusu, bet ir bendra erdve.
Kodėl nėra taisyklių, kurios efektyviai apsaugotų nuo atgrasių vaizdų, kai benamiai ant upės kranto nesislėpdami girtuokliauja?
Kodėl mums svarbiose vietose ir gamtos kampeliuose nėra kamerų, kurios saugotų medžius, akmenis ir krantus? Jau seniai žinome, ką reiškia brančas, atskiriame tikrą šampaną nuo sovietinio putokšnio, esame aitvaravę Tailande ir deginę smilkalus Indijos ašrame, bet savo šiukšlių susirinkti, deja, dar neišmokome.
Tenka pripažinti, kad neturime vidinės kultūros, nors paradoksalu stebėti, kaip dvasinis gyvenimas auga su nesibaigiančia seminarų pasiūla, transliuojančia kosminio ir visagalio proto išmintį.
Tekstus rašau ne tik pramogai, todėl asmeniškai prašau, mieli ponai: padarykime viską, kas pavaldu mūsų jėgoms, kad žemė taptų švaresnė. Deja, pavienis svetimų šiukšlių rankiojimas ir skambios švaros akcijos nesprendžia problemos globaliai. Patikėkite, grožis (ir švara) tikrai išgelbės pasaulį!
