Garsioji šampano imperija prieš trylika metų Taittinger giminei nesutarus finansiniais klausimais buvo parduota Jungtinių Valstijų investicinei kompanijai „Starwood Capital“.
Taigi šis prancūzas savo užsispyrimu, įtaiga ir humoru pralaužė ledkalnį. Puse lūpų jo gimtinėje kuždamasi ir apie tai, kad iš garsios politikų giminės kilęs ir šampano karaliumi tituluojamas vyras – realus pretendentas į Prancūzijos prezidentus.
Gal dėl to nuo šių metų garsiųjų šampano namų vairą jis perleido savo 40-metei dukrai Vitalie.
– Esate kartojęs: „Turėti savo giminės ir šeimos vardinį prekių ženklą – ir atsakomybė, ir reiklumas sau bei kitiems, nes logotipas įpareigoja gerbti, kas sukurta praeityje, ir lemia perspektyvą.“
– Esu trečios kartos Taittinger giminės, tęsiančios šampano gamybos tradicijas, palikuonis ir amžinas svajotojas: pirma sąlyga įpareigoja, nes jos ateidamas į šį pasaulį negalėjau pasirinkti, o antra kyla iš mano prigimtinės natūros – būti amžinu nuotykių ieškotoju.
Kas nesvajoja, nuotykių ieškoti niekada nesileis. Iki šiol pusę savo gyvenimo praleidžiu oro uostuose, todėl turiu laiko galvoje kurti įvairiausias avantiūras.
Visą šį romantizmą perėmiau iš motinos, o drąsą reikiamu momentu priimti sprendimus paveldėjau iš savo tėvo, buvusio Prancūzijos politiko, kuris prezidento Georges’o Pompidou valdžios metais ėjo šalies teisingumo ministro pareigas ir buvo sukūręs vieną veiksmingiausių valstybės teismų ir įstatymų veikimo sistemų.
Kai, nesutarus šeimos daugumai su mažuma, teko šampano namus parduoti amerikiečių investicinei kompanijai „Starwood Capital“, išgyvenau tikrą tragediją, ne šiaip sau dramą, o tragediją, nes nebeturėjau kam tarnauti.
Kai keliaudamas po pasaulį matau vitrinose ant butelio savo pavardę ir kai žinau, kad amerikiečių įmonė neturi nieko bendra su šampano istorija ir gamybos menu, nesu tikras, koks to butelio turinys, todėl negaliu ramiai jaustis ir būti abejingas, nes atrodo, kad protėviai mane stebi ir pasiruošę nubausti už tokį apsileidimą ir tokią jų gyvenimo išdavystę.
Taigi nieko kito neliko, kaip kreiptis į banką ir už 600 milijonų eurų grąžinti Prancūzijai orumą ir garbę.
– Ir tai padaro žmogus, kuris save vadina svajotoju oro uostuose?
– Svajotojas su užsispyrusiu, kaip jau minėjau, nuotykių ieškotojo charakteriu. (Juokiasi.) Esu išsiugdęs tvirtą valią ir užsispyrimą: kai buvau jaunas, bėgiodavau 20–30 km krosus ir niekada nepavargdavau.
Mano mama kilusi iš Ardėnų, kalnuoto Šiaurės Rytų Prancūzijos regiono, kur nuo seno gimsta labai stiprūs žmonės, net ardėniečių veisiami arkliai būdavo tokie atkaklūs, kad labai prisidėjo prie Napoleono armijos skinamų pergalių. (Juokiasi).
Kita vertus, iš prigimties turiu maištininko, kovotojo, rezistento geną. Kad ir kokioje nelygioje kovoje atsidurčiau, kad ir kokia aplink mane būtų palaikytojų mažuma, visada ginsiu tiesą.
Mane įkvepia kilnūs šeimos ir giminės vyrų poelgiai. Kas galėjo patikėti, kad mano senelis, Pierre’as Taittinger, generolo Edouard’o de Castelnau majoras, Pirmojo pasaulinio karo metais įsigis dvarą pačioje Šampanės vynuogynų širdyje ir po daugelio metų (1932-aisiais) su savo svainiu įkurs šampano namus.
Tačiau labiausiai esu paveiktas savo dėdės Michelio Taittinger likimo: būdamas vos dvidešimtmetis politechnikos mokslų studentas vokiečių okupacijos metais, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, galvą paguldė beviltiškoje kovoje gindamas Šampanės miestą Trua ir saugodamas paskutinį likusį neužimtą tiltą per Seną.
Mano tėvas Jeanas Taittinger beveik dvidešimt metų buvo Reimso miesto tarybos narys ir meras, jis darė viską, kad autentiškai atstatytų dviejų pasaulinių karų suniokotą miestą.
Taigi tokia šeimos vyrų istorija įpareigoja gyventi kitaip ir eiti prieš srovę. Tada imi mąstyti, kad šampanas – ne tik skanus gėrimas, ne tik verslas, bet kad šampanas – tai Prancūzija.
Nesakau, jog tai politika, nes, anot mano tėvo, politika yra viskas, išskyrus amatą ir verslą.
Beje, tėvas niekada nebuvo turtingas – tik vienas iš įmonės akcininkų, todėl būdavo metų, kai tekdavo susiveržti diržus.
O aš visą gyvenimą praleidau su šampano taure rankoje, jį pristatydamas pasaulinei rinkai: kasdieniai skrydžiai, verslo pietūs ir vakarienės, sutarčių pasirašymas – visa tai yra varginantis darbas.
– Kas, jūsų akimis, yra turtingas žmogus?
– Nežinau, nes pats niekada toks nesijaučiau, o vertinti kitų turtą būtų tiesiog neetiška – juk nesu mokesčių tarnybos atstovas. (Juokiasi).
600 milijonų eurų paskola, 288 vynuogynų hektarai, 6 milijonai butelių šampano, eksportuojamo į 120 pasaulio šalių per metus, dar viešbučiai Paryžiuje „H’tel du Louvre“, „H’tel de Crillon“, „H’tel Lutetia“, juvelyrikos kompanija „Baccarat“, aukštosios parfumerijos namai „Annick Goutal“ – taigi skaičiuokite ir pasakykite, ar visa tai trims mano vaikams – sūnui Clovis ir dukroms Vitalie ir Clemence – yra lobis ar našta?
Tai, kad šampano namų vairą perleidau Vitalie, neturėtų ko nors stebinti, nes ji – charizmatiškos lyderės tipas, moka šiltai bendrauti, uždegti idėjomis, gerai pažįsta savo kartos skonius ir poskonius.
Negana to, vidurinė mano dukra – keturių vaikų mama. Faktas, vertas pamąstymo. Štai šiuo požiūriu save pavadinčiau turtingu seneliu. (Šypsosi.)
Nors ir esu paveldėjęs daug liukso klasės verslo produktų, tačiau širdis vis tiek linksta ten, kur „daugiau žmogaus“: dažnai mieliau renkuosi savo kompanijos biudžetinio viešbučių tinklo „Campanile“ kambarius nei įprastą buržuazinio stiliaus prabangą.
Esu prancūziško auklėjimo žmogus: gerbk šeimos tradicijas ir vertybes – nuo stalo kultūros iki namų bibliotekos. Kai nusprendžiau iš amerikiečių perpirkti savo prekių ženklą, visi trys vaikai entuziastingai pritarė: „Tėti, mes tau padėsim.“
Tai įkvėpė ir sustiprino pasiryžimą. Yra labai taiklus prancūzų posakis: „Jei nori išlikti jaunas ir gražus, stenkis būti panašus į savo vaikus.“
Į klausimą, kuris šampanas ar vynas geriausias, prancūzai turi humoristinę frazę: „Kita taurė...“
Vis dėlto šampano vartojimas susijęs su saiko jausmu. Jei esi išlavinęs skonio receptorius, jie iškart signalizuos limito zoną.
Manau, tai patvirtintų ir viena populiariausių ir produktyviausių šiandieninių prancūzų rašytojų, per plauką likusi nuo šiųmetės Goncourt’ų premijos, Amelie Nothomb.
Ji yra itin subtili šampano mėgėja, jaučianti kiekvieno gurkšnio vertę, tikra šio gėrimo gurmanė ir žinovė.
O XVI a. karaliaus Liudviko IV dvare Versalyje gyvenimas be šampano buvo neįsivaizduojamas.
Valdovo meilužės buvo pirmosios šio gėrimo vartotojos, tad be taurės rankoje nevykdavo jokie meilės žaidimai...
Kuo labiau senstu, tuo labiau gurkšnis šio gėrimo mane daro sentimentalesnį. Kaip ir noras su metais rengtis vis ryškesnius drabužius. (Šypsosi.)
Šampanės regione sklando dar ir kitoks pasakymas: „Vieni esame kraujo broliai, kiti – pieno broliai, o mes, šampaniečiai, – šampano broliai.“
Kaip vyrą mane subrandino tarnyba kariniame jūrų laivyne, šampano platintojo darbas keturiose Afrikos valstybėse (nuostabesnės gyvenimo poezijos už Afriką niekada nepatyriau!) bei gyvenimas Alpėse (kalnai drausmina!), Šamoni, pakilus gerą kilometrą virš jūros lygio.
Būtent čia sutikau savo pirmą gyvenimo meilę, žmoną Claire, čia gimė sūnus Clovis, čia atvykstu nuolat, o vasaromis savo kaime su karvėmis, triušiais, vištomis stengiuosi praleisti bent tris savaites.
Gyvenu seniausiame Šamoni name, kuriam jau 250 metų, iki šiol praktikuoju ilgus žygius kalnais (šią galimybę vadinu gyvenimu liukso klase), o kai po jų ilsiuosi terasoje ir matau, kaip kas valandą keičiasi kalnų kraštovaizdis, geresnio spektaklio ir geresnės meditacijos nė nesugalvosi.
Televizoriaus, išskyrus kanalą „Art“, iš esmės neįjungiu, stengiausi daug skaityti – ir knygas, ir laikraščius – jaučiu begalinį malonumą rankose laikydamas popierinį tekstą.
Motinos, dailininkės Corinne Deville, kuri, būdama gana silpnos sveikatos, iš tikrųjų aukojosi dėl savo vyro politinės karjeros, dėka esu aistringas meno ir moderniosios prancūzų poezijos gerbėjas.
– Jei galėtumėte reikšmingai pakeisti pasaulį, ko pirmiausia imtumėtės?
– Stabdyčiau klimato kaitą. Ne tik todėl, kad šiltnamio efektas vynuoges daro cukringesnes ir mažiau tinkamas šampano gamybai, bet dėl sparčiai nykstančios gyvūnijos.
Liūdna ir apmaudu, kad nuo mano vaikystės iki šių dienų išnyko šitiek daug paukščių rūšių... Savo stebėjimais galiu paliudyti šį faktą.
Globalusis pasaulis tapo godus: atskirtis tarp turtingųjų ir vidurinės klasės nepaliaujamai auga, o gamtos ištekliai senka. Kad būtum laimingas, reikia labai nedaug – užtenka skanios vakarienės su draugais savo namų terasoje.
Laimingiausias jaučiuosi, kai galiu kam nors patarnauti, – aš taip ir neišmokau būti rimtas bosas, kompanijos prezidentas: nieko nėra maloniau, kaip pačiam atkimšti šampano butelį ir pilstant į taures vaišinti bičiulius, kaip pačiam į lėkštę dėti patiekalą ir užpilti ant jo padažo.
Didžiausia svajonė – kad pasaulyje būtų kuo mažiau hierarchizuotų santykių ir kuo daugiau demokratiško požiūrio į žmogų.
– Tarsi mantrą nuolat kartojate: „Gyvenimas beprotiškai greitai lekia...“
– Bet ar yra kitas pasirinkimas? Senėjimo mes galime išsigąsti, galime bandyti jo vengti, nuo jo bėgti – taip tarsi apgautume save.
Tačiau nuo to tik liūdniau. Nesu melancholikas, linkęs pasiduoti liūdesiui, manyje kur kas daugiau optimizmo nei pesimizmo, tebesu tvirtos fizinės formos, tačiau labai mėgstu mąstyti apie laikinumą ir mirtį. Jos nebijodamas ir jai kasdien ruošdamasis.
Manau, Dievas man suteikė tokią didelę galimybę tiek daug padaryti, kad negaliu apgailestauti, jog ko nors labai svarbaus nepadariau.
O jei ir nepadariau, vadinasi, nežinau ko. Restoranų baruose, butikų vitrinose matydamas savo pavardę stengiuosi išlaikyti psichologinį atstumą, o atidavęs šampano namų vairą dukrai Vitalie jaučiuosi ramus galėdamas imtis taip mėgstamo tarno vaidmens.
Labiausiai laukiu anūkų vestuvių, nes per vestuves gali į valias gerti šampano. Geras dalykas tos vestuvės. (Kvatoja.)
