Motina su kūdikiu ant rankų žvelgia iš nespalvotos fotografijos. Moteris vilki lengvai krintantį baltą apdarą, kuris nė neketina slėpti kūno grožio. Juodu spinduliuoja ramybę ir tvirtą ryšį, koks gali sieti tik motiną ir jos vaiką.
Būtent tokias pirmajai fotosesijai Valdą su mažąja Marija įsivaizdavo aktorė Jovita Balčiūnaitė, įamžinusi pirmuosius V.Bičkutės ir jos pirmagimės profesionalius kadrus.
– Atrodo, kad motinystė tapo didžiule likimo dovana. Kaip tau mamos vaidmuo? Ar ilgai teko jį jaukintis?
– Ne tik dovana, bet ir didžiausia staigmena! Kai derinome pavasarinius spektaklius, net nenutuokiau, kas tai yra dviejų mėnesių kūdikis ant rankų. Žinoma, būčiau susitvarkiusi su artimųjų pagalba, bet ačiū karantinui (Juokiasi.), kad galėjau ramiai tą laiką išbūti namie su dukryte.
Tapusi mama supratau, kad iki šiol gyvenime tiesiog smagiai leidau laiką ir staiga – darbas 24 valandas per parą! Pirmųjų mėnesių dabar jau net nebegaliu prisiminti, psichika, matyt, ištrynė failus, prisimenu viską tarsi kažkokiame karštyje ir migloje.
Auginant antrą vaiką jau būtų aišku, ko tikėtis. O pirmas – ekstremali patirtis. (Šypsosi.)
Dabar, jau beveik pusmečiui praėjus, atsipalaidavau, leidžiu dienoms tekėti pagal mažylės ritmą. Nebeerzina nesutvarkyti kambariai, susitaikiau, jog kurį laiką nepriklausau pati sau.
– Sakoma, kad ant rankų paėmus kūdikį gyvenimas viską perdėlioja iš pagrindų – tai, kas dar visai neseniai buvo labai reikšminga, tampa nebesvarbu, ir atvirkščiai. Ar taip nutiko ir tau?
– Daug nešioju dukrytę ant rankų – nemiega ji nei lovelėje, nei vežimėlyje – tik glėby arba prisiglaudusi, šalia manęs. Galėčiau bučiuoti ir myluoti ją ištisai. Taigi maksimalus artumas. Ko gero, tai yra nepakartojama!
O šiaip, sakyčiau, niekas radikaliai nepasikeitė – noriu to paties, kaip iki tol, – kūrybos, meilės, laisvės. Tik dabar gyvenimas dar turtingesnis, jame dar viena nauja erdvė, dar viena meilė, dar daugiau grožio.
– Kokia auga Marija?
– Ji labai išmintinga, gilaus žvilgsnio ir dieviškai gražutė! (Ko gero, kaip ir kiekvienai mamai.) Charakteris stiprus – be kompromisų. (Juokiasi.)
Bemiegės naktys liko pirmąjį mėnesį. Mergytė į mamą, kartais išsiritame iš lovos tik 11 val.
Dabar tas laikas, kai mama jai yra viskas ir net negali dingti iš akiračio. Mano laisvės valandėlė išmuša, kai Mindaugas ima gitarą ir groja Marijai, jie abu jau net ir dainuoja! Tada kokias 40 minučių galiu skirti sau.
Dar, tiesą sakant, mokausi nepulti plauti, valyti, tvarkytis, o tiesiog nuveikti ką nors malonaus. Arba kai atvažiuoja mano mama, tada turiu prabangą netgi nueiti iki parduotuvės.
– Kaip pasikeitė judviejų su vyru santykiai gimus dukrai?
– Žinoma, šiame etape beveik neturime laiko pabūti dviese. Mindaugas labai man padeda ir palaiko, kai tik turi laiko nuo savo darbų. Turime gražiausią savo bendrą kūrinį, kuriuo abu rūpinamės ir kuris šiuo metu diktuoja gyvenimo būdą.
Man lengviau, kai rūpesčiais dalijamės. Net pasivaikščioti galime išeiti tik visi trys, nes Marija nemėgsta gulėti vežimėlyje, tai kuriam nors tenka ją vis nešti ant rankų, kuriam nors stumti vežimėlį. Su viltimi, kad „o gal šį kartą pamiegos vežime“.
– Mintys apie darbus ir karjerą dar ateity ar jau veržiesi į teatrą?
– Į teatrą veržiuosi visa siela – ta akimirka, kai vaidinsiu spektaklyje, žinodama, kad namie yra dukrytė ir po spektaklio susitiksime, bus laimingiausia gyvenime!
– Ką su fotografe norėjote parodyti naująja fotosesija?
– Į šią fotosesiją pakvietė kolegė Jovita Balčiūnaitė. Tai jos idėja. Ir stilius. Kaip ji pavadino „Madona su kūdikiu“. Man labai patinka Jovitos darbai, tad su džiaugsmu priėmiau kvietimą. Tai pirma mudviejų su Marija fotosesija. Mažasis modelis ramiai miegojo ant rankų. (Šypsosi.)
– Ar nuotraukos bus dalis kraičio, kurį vieną dieną išdidžiai perduosi dukrai?
– Labiausiai dukrai norėčiau perduoti pasitikėjimą savimi, meilę sau, meilę laisvei, kūrybai ir gyvenimui, džiaugsmą būti moterimi. O iš nuotraukų pati išsirinks tai, ką norės turėti savo albumuose.
