„Mano vaikai jau užaugę ir greičiausiai patys kurs savo tradicijas. Ši šventė jiems asocijuojasi su kalėdaičiais, židiniu, vaišių stalu, smagiu šurmuliu ir, žinoma, muzika“, – kalbėjo ji.
Kalėdos jai visada buvo laukiamiausia metų šventė. Baltos, su lėtai krintančiomis snaigėmis, gyva eglute ir lemputėmis.
„Kartais Kalėdas švęsdavome kaime, tada jos būdavo dar įspūdingesnės. Tą atmosferą išsaugojome iki šių dienų.
Didžiausius sentimentus kelia Kalėdos kaime. Sniego būdavo tiek, kad neatsidarydavo trobos durys.
Susirinkdavo didžiulė šeimyna, tad šurmulio, gardžiausių kvapų, kalbėjimo vieniems per kitus, juoko buvo pilni namai. Ten būdavo tiek stebuklingų dalykų, kurių nebuvo mieste.
Snaigėmis išpuošti langai, šunų traukiamos rogės, karšta krosnis, ant kurios galima pasišildyti parbėgus iš kiemo. Ir ten tikrai nebuvo svarbiausia dovanos. Svarbiausia buvo jausmas, ta tikra Kalėdų dvasia“, – su ilgesiu pasakojo Eva.
Būdama vaikas ji stengdavosi neužmigti ir pamatyti Kalėdų Senelį. Deja, viskas baigdavosi nesėkmingai.
„Labai laukdavau dovanų. Labiausiai atsimenu saldainius, mandarinus, flomasterius“, – nusijuokė ji.
