„Man Kalėdos mieliausios šeimoje: su pusbroliais, mamos sesers šeima, močiute. Pamenu, gaudavome daug dovanų, nenormaliai daug, o kažkas vaidindavo senelį ar bent sniege pėdas pamatydavo – neva senelis buvo. Dabar nei sniego būna, nei tie dideli kiekiai daiktų atrodo vertybė. Mano vaikai dar mažuliukai, pernai net eglės nepuošėme, kad nesusižeistų, o šiemet norėtųsi kur nors aukštai užkelti“, – šypsojosi Živilė.
Moteris įvardijo stebuklingus vakaro momentus, kurie įstrigę giliai.
„Kai visi sutaria, kad neišlauksime ryto ir kviesime senelį. Ir Kūčių vakaras po Bernelių mišių, kai močiutė jau leidžia valgyti pieno produktus, taigi ir šokoladinius senius. Ir dar kai tėtis eilinį kartą suvaidina, kad nemoka poterių, ir kokią nesąmonę tarsteli močiutei diriguojant maldoms. Ir dabar taip būna“, – prisiminė ji.
Ž.Kropaitės-Basiulės noras – kad jos vaikai per Kalėdas jaustų daug meilės ir suprastų, jog tėvams su jais iš tikrųjų smagu.
„Šiais laikais girdžiu, kad yra nemažai tėvų, kuriems buvimas su vaikais – kankynė. Vienas naujausių nuliūdinusių epizodų – per karantiną mama eina su darželinuke ir sako jai: „Matai, negaliu dabar per tave normaliai dirbti, nes susirgai ir nėjai į darželį.“ Mane tai skaudina ir norėčiau, kad mano vaikai to niekada nepatirtų“, – sakė ji.
