Jau metus Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovės profesorės Ligitos Jančorienės (55 m.) ir jos kolegų darbo vieta primena karo zoną.
Veikli, drąsi vadovė jau yra užsitarnavusi pelnytą kolegų pagarbą o „Stiliaus“ žurnalas ją išrinko ir 2020-ųjų Lietuvos metų moterimi.
Daugybė valandų darbe, pervargę gydytojai, kuriems reikia rasti paguodos ir paskatinimo žodį, išsigandę, noru pasveikti trykštantys pacientai, skafandrus primenantys apsaugos kostiumai, kaukės, naikinančios asmens tapatybę ir slepiančios emocijas, negalvojimas apie maistą ir miegą, atsiribojimas nuo šeimos, pramogų, svajonių.
Tokią realybę kasdien mato L.Jančorienė. Infekcinių ligų centro vadovės kabineto durys niekada nebūna užvertos, o telefonas visą parą įjungtas.
„Nebuvo kada galvoti apie riziką. Buvo mažai miego, daug ilgų darbo valandų.
Kovo mėnesį pasitaikė tokių parų, kai neparėjau namo, tiesiog likdavau su budinčiais gydytojais, nes dėl testavimo kreipėsi šimtai žmonių.
Negalėčiau užsidėti pasaulio gelbėtojos karūnos, bet tai buvo periodas, kai diena maišėsi su naktimi. Dabar šie dalykai jau daugmaž sustyguoti“, – kalbėjo L.Jančorienė.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centre dirbantis Linas Svetikas (34 m.) tikrai žino, ką reiškia už nugaros alsuojanti mirtis. Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėjo pareigas einantis vyras interviu žurnalui „Stilius“ pavasarį sakė, kad dabar labiausiai norėtų apkabinti artimuosius, kurių nematė jau porą mėnesių, ir glėbyje ilgai laikyti mažylę dukrą, bet kasryt Linas skuba į ligoninę gydyti užsikrėtusiųjų.
„Mes visi dirbame savo darbą. Nemanau, kad mus reikėtų vadinti herojais.
Taip, darbo krūvis didesnis, bet tai kada nors baigsis ir mes grįšime prie įprastos rutinos“, – tuomet kalbėjo gydytojas.
Tačiau atrodo, kad paprastos šio gydytojo svajonės išsipildys dar negreitai.
Iki pasaulį užgriuvusios pandemijos visuomenės sveikatos specialistai įvairių įvykių užnugaryje dažnai veikė kaip pilkieji kardinolai, nesiekdami matomos šlovės, nesipuikuodami ryškiose rampų šviesose.
Rolanda Lingienė (55 m.) šalies visuomenei šiemet tapo kaip niekada atpažįstama ir artima.
„Darbas visiškai okupavo.
Net sapnai susiję su koronavirusu. Juokauju, kad kartais imi nebeskirti, kur realybė, o kur sapnas. Per karantiną faktiškai nebuvo jokio bendravimo su artimaisiais, neliko laiko asmeniniam gyvenimui“, – taip apie savo kasdienybę „Stiliui“ kalbėjo epidemiologė, vadovaujanti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentui.
Moteris pasakojo, kad šis laikas – intensyviausias, įdomiausias ir atsakingiausias etapas. Kiekviena šalis šią problemą sprendė savaip, niekas neturėjo didelės patirties.
Iš pradžių pasaulyje nebuvo rekomendacijų, kaip elgtis, arba jos buvo minimalios, tad specialistams teko imtis atsakomybės.
„Sustoti, ilgai mąstyti negalėjome, nes virusas sparčiai plito. Tuo laikotarpiu asmeniniai reikalai tikrai nebuvo prioritetas.
Visos mintys sukosi tik apie virusą, net naktį pabusdavau nuo minties, ką dar reikėtų padaryti“, – kalbėjo moteris.
