„Pastebėjau, kad jei vieta, miestas man patinka, galiu eiti kilometrų kilometrus – man nenusibosta. Pamenu, Čikagoje buvo žiema, susirgau angina, prasidėjo akių uždegimas, kilo temperatūra, o aš, spaudžiant speigui ir taršant vėjui, buvau pasirengusi visą miestą savo kojomis apeiti, kaip jis man patiko.
Mažiau nusisekusiose kelionėse ne visada ir viešbučio kambarį palikti norisi. Būtent tada pradėjau stebėti, kiek kilometrų nueinu, o dar vėliau, Los Andžele, kartu su Andriumi pradėjome skaičiuoti nueitus žingsnius“, – pasakojo Fausta.
Pora augina du šunis, tad vaikščioti kartu su jais mieste nėra patogu, o be jų, kaip moteris sako, artimiausius dešimt metų to daryti planų neturinti.
„Vykstu į mišką, į kaimą. Pandemijos metu porą mėnesių praleidome Kuršių nerijoje – tai tikriausiai mieliausios vietos vaikščioti Lietuvoje.
Bet būnant sostinėje visada tenka kur nors pavažiuoti – nors gyvename šalia Vingio parko, žmonių ten per daug. Beveik kaip amerikiečiai – važiuojame pasivaikščioti“, – šypsojosi Fausta.
Trisdešimties kilometrų atstumu nuo Vilniaus yra nuostabių vietų, tinkamų pasivaikščioti.
„Neries regioninis parkas didžiulis ir labai gražus. Kažkur tarp Nidos ir Preilos atradau gražiausią matytą kopą, kur nė karto nesutikau žmogaus – tik briedžių, stirnų ir lapių“, – pasakojo ji.
F.M.Leščiauskaitės minimali geros savijautos riba – 10 000 žingsnių. Ji kasdien nueina apie 7 kilometrus ir stengiasi tą ribą viršyti.
„Šunys ne vieną tinginį padarė motyvuotu vaikščiotoju. Jei ne jie, gal dažniau patingėčiau, bet mažai žinau malonesnių akiai dalykų nei išvargęs, išsilakstęs, visus velnius išvaikščiojęs šuo, maloniai šnopuojantis ant sofos.
Be to, su sportu mano santykis nuo vaikystės buvo gana prastas. Mėgstu čiuožinėti, jodinėti ir, kaip supratau prieš kelerius metus, vaikščioti. Jei kokia nors judėjimo forma teikia dar ir malonumą, motyvacijos reikia pasistengti surasti“, – kalbėjo ji.
Fausta prisipažino, kad mėgsta skaniai valgyti, tad daugybė padarytų žingsnių dar ir leidžia neskaičiuoti kąsnių.
„Nenoriu atitikti modelių standartų, tačiau antsvoris tikriausiai retai yra trokštamas pasirinkimas.
Noriu valgyti daug, skaniai, nesirinkti produkto pagal kalorijų skaičių. O pandemijos metu vaikščiojimas yra mano būdas išgyventi. Mano psichoterapija, galvos išvalymas, viltis“, – įsitikinusi ji.
