O kokia buvo grožio industrija garsenybių, į kurias daugelį metų lygiavosi ne viena Lietuvos moteris, jaunystės laikais? Minimumas priemonių ir daug kūrybos!
Galima pajuokauti, jog ir pati priklausau kartai, kuri, kad turėtų dailią šypseną, dantis balindavo sutrintomis anglies tabletėmis, o savaiminį įdegį išgaudavo smulkiai sutarkuotomis morkomis. Greičiausiai tas oranžinis „kamufliažas“ atrodė labiau panašus į geltą, bet mane tuo metu rezultatas džiugino.
Plaukų džiovintuvas anuomet irgi buvo retenybė, bet užtai visi turėjome orkaites: ir plaukai akimirksniu išdžiūdavo, ir žandai nurausdavo – dvigubas efektas, tad argi nenuostabu? O kai vaistinėje atradau elastinį bintą, iš kurio pavyko pasidaryti tinklines pėdkelnes, jaučiausi kaip devintame danguje!
Apie tai, kaip jaunystėje sekėsi gražintis, kada ir kokią kosmetiką pradėjo naudoti, „Stiliui“ papasakojo dainininkė Irena Starošaitė (51 m.).
Kai mokiausi mokykloje, merginos susėdusios paskutiniuose suoluose pasislėpdavo už portfelių ir dažydavosi. Aš dažytis pradėjau gerokai vėliau. Lūpas ir blakstienas pirmą kartą pasiryškinau tik per išleistuves.
Rimčiau gražintis ėmiau, kai pradėjau lipti į sceną. Mano mama buvo cirko artistė, tad su kosmetika susipažinau jos dėka. Iš vaikystės pamenu, kaip ji su draugėmis ūkinį muilą sumaišydavo su kremu, pridėdavo truputį rašalo ir pasidarydavo juodą tušą.
Dar iš arklių uodegų iškritusius plaukus naudodavo. Pririšdavo vieną plauką prie kėdžių, tada ant jo specialiu mazgeliu pririšdavo kitus plaukus, nukirpdavo ir išeidavo priklijuojamos blakstienos.
Vėliau mama kažkaip stebuklingai sugebėdavo gauti kosmetikos iš Lenkijos – ją labai branginome.
Turėjome namie beždžionę ir vieną kartą ji visą kosmetiką suėdė, gal todėl, kad ta lenkiška kosmetika labai skaniai, saldžiai, kaip kramtomoji guma „Donald“ kvepėjo.
Susiję straipsniai
Naudojau violetinius šešėlius, lūpų dažus ir rožinius skaistalus. Aišku, legendinį kremą-pudrą „Balet“ tokioje metalinėje, dantų pastą primenančioje tūtelėje ir juodą pieštuką, kuris tiko viskam, – naudojau jį ir lūpų, ir akių kontūrams pabrėžti.
Tiesa, akis apvesdavau ne išorėje, o apatinio voko viduje. Kai reikėdavo juodo šešėlio, degindavome vyno kamštį ir tuo angliuku dažydavomės.