R. Kulvinskytė ir kitos žvaigždės įvardijo, kaip atrodo jų tobula diena

Tobula diena priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Šiandienos mano tobula diena – karantininė. Esame socialiai atskirti, neiname į darbą, nežinome ateities – esi toks tarsi apribotas, bet kartu be ribų, ir tai labai vargina. Bet, kaip sakoma, žmogus prie visko geba prisitaikyti. Karantinas mane išmokė savidisciplinos.

Tad mano tobula karantininė diena – viską susiplanuoti iš vakaro, kad miegas būtų kokybiškas ir visavertis. Ryte labai svarbu saulė, kavos puodelis į lovą ir širdžiai maloni aktyvi fizinė veikla, po to – knygos (grožinės ir profesinės), gal koks geras kinas ir skanus maistas. O kartais tobula karantininė diena – tiesiog nieko neveikimas, buvimas, nes išbūti irgi reikia mokėti.

Pabudus pamatyti mylimo žmogaus šypseną. Apsikabinimas, mankšta muzikos ritmu, lengvi pusryčiai, valandėlė parke – gaivus oro gūsis į plaučius, ir pirmyn prie darbų.

Kadangi vis dar mėgstu savo darbą, kiekviena akimirka fotografuojant, sutinkant naujus žmones įkrauna mane naujos energijos ir pozityvumo.

Visada skubu į studiją su šypsena! Vakarop mintys vėl sukasi, kaip pagaminti skanią vakarienę, pažiūrėti mėgstamą filmą ir ruošti savo mintis kitai dienai.

Tobula diena man – kai nejaučiu jokio spaudimo ją praleisti tobulai: neturiu kaip nors atrodyti, ką nors produktyvaus padaryti ar ypač įdomaus nuveikti. Lėta, be plano, su gausiais pusryčiais, trunkančiais iki vidurdienio, ir, jei noriu, trimis puodeliais kavos iš eilės.

Tik negaliu apsispręsti, ar ją turėčiau leisti viena, ar su draugais, – per karantiną nei vienos, nei kitos prabangos neturėjau. Tobulą dieną lėtai vaikščiočiau Venecijos gatvėmis ir žinočiau, kad neturiu užsukti į jokį muziejų, bet jei tik noriu – galiu aplankyti visus.

Sėdėčiau kur nors lauko kavinėje, mėgaučiausi saulės spinduliais ir stebėčiau praeivius be kaukių. Galvočiau, kodėl jie tokie susirūpinę ar kam skirtos jų šypsenos. Tobulą dieną neskaityčiau žinių ir nežinočiau, kiek valandų.

Vaikai leidžia išsimiegoti iki 9–10 val., atsikeliu trobelėje ant ežero kranto – šilta, čiulba paukštukai. Žmona iškepa savo firminių amerikietiškų blynų, garuoja kava, visi valgome ir pasakojame, kas ką sapnavo.

Po pusryčių – pasivaikščiojimas po mišką, tada maudynės ežere. Valgome ledus, nes kepina saulė, vaikai važinėja dviratukais, o mes lakstome iš paskos ir žiūrime, kad nesusižeistų. Kai jie užmiega pietų miego, mes su žmona sėdime terasoje ir skaitome knygas.

Po pietų privažiuoja draugų, vėl einame maudytis į ežerą, prisipučiame didelį čiužinį ir plaukiame į ežero vidurį. Vakarop kuriame pirtį, degame laužą, kepame valgius, skamba gitara, dainos ir pokalbiai iki ryto.