Žurnalui „Stilius“ būsima mama papasakojo apie kasdien išgyvenamas jautrias akimirkas ir pasirengimą motinystei.
– Kaip ir kuo gyvenate šiuo momentu? Iki gimdymo liko visai nedaug?
– Taip, liko daugiau nei mėnuo, ir aš stengiuosi pasimėgauti šiuo laiku. Kita vertus, fakelas vienoje vietoje vis dar yra ir vis tiek neišvengiamai nuolat judu, ką nors darau, bet kartu ir džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti, nes juk būna tokių nėštumų, kai paskutinius mėnesius tenka praleisti lovoje.
Mano atveju kitaip – jėgų turiu ir tuo naudojuosi. Man neįdomu tik sėdėti ir skaityti – aš ir į savo įmonę nuvažiuoju, ir padirbu su savo socialiniais tinklais, ir sau skiriu dėmesio.
Kai tik prasidėjo motinystės atostogos, buvo labai lietingos dienos, tai net šiek tiek sustresavau – velnias, ką reikės daryti tiek laiko? Na, bet dabar tikrai viskas gerai.
– Daugelis nėštukių išėjusios nėštumo ir gimdymo atostogų pradeda sportuoti – lankyti nėščiųjų jogą ar baseiną. O jūs?
– Dar nuo žiemos nuotoliniu būdu kartą per savaitę sportuoju su kineziterapeute iš Londono. Ji mane pamoko savimasažo gudrybių, o kartais pavaiko, kad stiprinčiau savo kūną.
O ir šiaip visą laiką stengiuosi daug vaikščioti, tad judėjimo netrūksta.
– Santuokoje su Tadu esate jau aštunti metai. Turbūt ne kartą girdėjote klausimą – na, kada tie vaikai?
– Atvirai sakant, mūsų aplinkos žmonės, šeima ir draugai tikrai to neklausinėjo. Gal kokį kartą santuokos pradžioje užklausė, bet daugiau neįkyrėjo. Šis klausimas įdomiausias komentatoriams – gal iš pradžių ir sureaguodavau, bet ilgainiui supratau, kad tiems žmonėms tu nerūpi, jiems tik įdomu, paprastai tariant, kaip tu sustorėsi, subobėsi, išgražėsi ir panašiai. Tad to tikrai neimu į širdį.
– O kas paskatino apsispręsti – dabar jau tikrai laikas?
– Nuo pat santuokos pradžios kalbėjome, kad abu norime kada nors turėti vaikų, bet gyvenome organiškai. O jei atvirai, praėjusiais metais pajutau kūno signalus, kad tas laikas jau atėjo. Pamenu, net draugės pastebėjo, kad vakarėlyje atsiradus kūdikiui mano dėmesys nukrypsta būtent į jį. Taip pat jutau, kad ir organizme vyksta tam tikri procesai. Vieną dieną pasikalbėjome su Tadu – pabandome, taip ir pabandėme.
– Kaip ir kiek ruošiatės motinystei?
– Tikrai nėra to fanatiško pasiruošimo, didelių baimių ar streso. Taip, dabar, kai jau eina paskutinės savaitės ir suprantu, kad susitikimas gali įvykti bet kada, jaučiu jauduliuką, bet jis, manau, normalus.
Gavau dovanų prisijungimus prie vienų nuotolinių kursų būsimiems tėvams, ir jų mums visiškai užteko.
Nesu iš tų žmonių, kurie kapstosi, gilinasi, kokios gali būti komplikacijos, kas tada bus, ką reikės daryti vienu ar kitu atveju. Man užtenka, kad žinau, jog gali būti visko, bet ką tokiu atveju daryti, palieku spręsti medikams.
Manau, daug įtakos turi ir tai, kad mums jau ne 18 metų, ir pats suvokimas, branda, požiūris į gyvenimą susiformavę. Iš gyvenimo esu gavusi tiek pamokų, jog išmokau klausyti savo vidaus, – nuoširdžiai tikiu, kad jausiu, kaip būti mama. To joks vadovėlis neišmokys.
– O draugės ar daug pasakoja, gąsdina, kas jūsų laukia?
– Visos mano draugės ir sesuo yra vyresnės ir supranta, kad negalima pirmakartės apipilti neigiama informacija. Taip, jos pasidalija savo istorijomis, aš jų nebijau išgirsti. Viena draugė pasakė sakinį, kuris įkrito man į širdį: „Kai laukiausi pirmojo, peržiūrėjau visus įmanomus filmukus „YouTube“ apie gimdymą ir padariau išvadą, kad kiekvienas jų kitoks.“
Todėl ramiai klausausi visų istorijų, bet sau viduje kartoju: tai ne mano istorija.
– Ar jau nusprendėte, kur gimdysite, galbūt susitarėte su gydytojais?
– Nieko nesitariau, nes man atrodo, kad šiais laikais, kai gali važiuoti kur nori, kokie dar susitarimai gali būti? Šalia mūsų namų yra Santaros klinikos, turinčios puikių medikų, ko daugiau norėti?
Turbūt sudėtingiau tai, kad vasarą Tadas turi labai daug darbo ir 3–4 dienas per savaitę būna išvykęs, tad didžiausias stebuklas būtų, jei pavyktų ištaikyti, jog jis bent gimdant už sienos pasėdėtų.
– Jei nebus Tado, gal į gimdymą pasiimsite dulą?
– Oi, ne, tiek dar neįsigilinau... Pirmą kartą šį žodį išgirdau visai neseniai, kai skaičiau Vaivos Rykštaitės knygą „Pirmąkart mama“, ir tai tik įrodo, kaip aš iki šiol nesidomėjau nėštumais ir vaikais.
– Turite savo verslą, jį palikti sunkiau nei samdomą darbą. Kiek dabar dar sukatės jame?
– Palaikau pulsą. Nedirbu aktyviai, bet su komanda palaikau ryšį, dalyvauju priimant strateginius sprendimus, kad žinočiau, kas vyksta, bet kasdieniuose procesuose nedalyvauju. Esu nusiteikusi, kad ir po gimdymo norėsiu ramesnio laikotarpio, pasidžiaugti kūdikiu, todėl dabartinė situacija puiki – dirbu tiek, kiek man malonu ir kiek spėju. Tikiu, kad jei būsiu rami, ir vaikas bus ramus.
Praėjo tas metas, kai įrodinėjau, kokia esu supermoteris, kuri spėja viską, – manau, kad tai įrodžiau ir sau, ir kitiems.
– Nuotraukas iš mažylio kambario gerbėjams parodėte jau prieš kelis mėnesius. Kaip pavyko taip greitai surinkti kraitelį?
– Dalį atidavė draugė, dalį bazinių dalykų pati nusipirkau, o ko trūks, nusipirksime vėliau. Lovytę, vežimėlį, drabužių pirmiems mėnesiams ir higienos priemonių turime, tad tikrai esu rami.
– Ar vardas sūnui jau paruoštas, o gal laukiate, kada gims, ir tik tada spręsite?
– Net keista, bet labai lengvai nusprendėme. Dar gruodį vakarodami pradėjome kalbėti, aiškintis vardų reikšmes ir lengvai radome kompromisą ir dėl vardo mergaitei, ir berniukui.
– Kūdikio lytį sužinojote prapjovę jūsų kepykloje keptą tortą. Išpopuliarėjo ši paslauga?
– O taip, matau socialiniuose tinkluose, kad ne viena klientė irgi nusprendė taip nustebinti artimuosius, – apie būsimo vaikelio lytį pranešti prapjaunant tortą ir pažiūrėjus, koks jo įdaras.
– Ar planuojate tradicinį kūdikio sutiktuvių vakarėlį?
– Iš tiesų jau suorganizavau motinystės atostogų pradžios šventę – pakviečiau drauges, artimas moteris atšvęsti savo legalios tinginystės pradžią.
Man tai buvo kažkas tokio, kad legaliai išeinu ir galiu nieko nedaryti. Papuošiau desertų stalą, merginos atnešė dovanų – labai smagiai praleidome laiką.
– Sekantys jus socialiniuose tinkluose pastebi, kad visada spindite pozityvumu, optimizmu. Ar visada pavyksta tinkama koja atsikelti ryte iš lovos?
– Visko būna. Per visą nėštumą emociškiausias man yra trečias trimestras – gal labiau pasijuto, nes gegužę buvo lietingi orai. Juokiausi, kad niekada tiek dėmesio neskyriau orui.
Aišku, būna ramesnių dienų, kai nieko nesinori, tik pabūti vienai tyloje, ir Tadas puikiai tai žino – palieka mane ramybėje.
Bet iš tiesų kartais net pagalvoju, jog prisibijočiau antrojo nėštumo, nes šis buvo toks pozityvus ir tiek gražių emocijų atnešęs... O jei kitas bus kitoks?
– Tradiciškai pirmą mėnesį su mama ir mažyliu prabūna ir tėtis, bet Tadui juk pats darbymetis.
– Taip, pas mus bus atvirkščiai, bet kitaip ir būti negali – jis septynis mėnesius buvo atribotas nuo darbo, tad vasarą dirbs, o paskui turėsime daug laiko sau.
– Socialiniuose tinkluose turite dešimtis tūkstančių sekėjų. Ar dalinsitės vaiko nuotraukomis?
– Mes į viską žiūrime organiškai – kartais atrodo, kad nesidalysime, kartais, kad labai norėsis. Lygiai kaip ir dėl žinios apie nėštumą – slėpėme kiek galima ilgiau, bet kai darydama „stories“ pradėjau jaudintis, ar tik nematyti pilvukas, nusprendžiau, kad jau laikas pasakyti.
Kūdikį iš pradžių turbūt norėsis pasaugoti, o toliau – kaip išeis.
– Tai kokie būsite tėvai? Ar svarstėte jau?
– Pagal tai, kaip dabar gyvename, galima sakyti, kad mes su Tadu sugebame išlaikyti šaltą protą. Žinoma, prisipažįstame, kad lepinsime, visiškai to nedaryti nesugebėsime. Šią akimirką norime išlaikyti pusiausvyrą – ir palepinti, ir griežtesni pabūti.
Tadas turi labai gražų norą išugdyti didelę pagarbą man, kaip mamai, ir man tai be galo gražu. Aš pati labai norėčiau sugebėti išlaikyti kantrybę – būti kantria mama, kuri ramiai išklauso, išlaukia. Juk aš tokia greita – viens du ir padarai, tad teks išsiugdyti šią savybę.
