Rimantė Valiukaitė prakalbo apie aktorystę: „Požiūris – man gamta daug davė – neteisingas“

Aktorystė – viena iš nedaugelio profesijų, kuri nepavaldi laikui: apie ją žmonės svajojo dar prieš kelis šimtus metų, svajoja dabar, daug kam ji liks siekiamybe ir ateityje. Garsūs lietuvių aktoriai „Stiliui“ papasakojo apie išgyventą žvaigždžių ligą, įveiktus sunkumus ir tai, ko jokiu būdu negalima daryti norint tapti sėkmės ir gerbėjų ovacijų lydimu aktoriumi.

 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>kiti
 Rimantė Valiukaitė.<br>kiti
 Rimantė Valiukaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>T.Bauro nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>T.Bauro nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>T.Bauro nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>T.Bauro nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
 Rimantė Valiukaitė.<br>V.Balkūno nuotr.
Rimantė Valiukaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Rimantė Valiukaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Šimukauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Šimukauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Gabija Siurbytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Gabija Siurbytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Leonardas Pobedonoscevas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Leonardas Pobedonoscevas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Andrius Paulavičius.<br>Jurgos Anusauskienės nuotr.
Andrius Paulavičius.<br>Jurgos Anusauskienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Jul 22, 2021, 8:46 PM, atnaujinta Jul 22, 2021, 8:46 PM

Rimantė Valiukaitė (51 m.)

Svarbu nesistengti būti tuo, kuo nesi. Kartais būna, kad aikštelėje vienas pradeda vaidinti režisierių, kitas – aikštingą aktorių. Prasideda papildoma vaidyba, apsimetinėjimai ir tai trukdo darbui.

Kitas patarimas – nebūti bjauriam. Labai svarbu filmavimo metu gerbti kiekvieną darbą. Nereikalauti sau per daug dėmesio. Yra pavyzdžių, kai aktorius nebegauna vaidmenų ne todėl, kad blogai vaidina, o todėl, kad su juo kyla labai daug problemų.

Negalima ateiti į repeticiją ar aikštelę nepasiruošus. Požiūris – aš esu žavus, man gamta daug davė, ateisiu ir padarysiu – neteisingas.

Donatas Šimukauskas (41 m.)

Mūsų nacionalinis bruožas – atėjus į atranką būtinai labai kuklintis. Kažkodėl daugumai atrodo, kad tai privalomas mandagumas. Tarkim, ateina gerai žinomas artistas ir kuklinasi prieš gerai žinomą lietuvių režisierių, jie vienas kitą gerai pažįsta ir gali kuklintis iki mirties.

Bet kai atvažiuoja režisierius iš kokios Italijos, kur kuklumas nėra nacionalinis bruožas, ir kai ateina Eimunto Nekrošiaus teatro aktorius ir sako: „Aš šiek tiek vaidinau pas Nekrošių, nedidelius vaidmenukus, kažkiek kine esu jų turėjęs.“ OK, ačiū. Aktorius išeina, o režisierius sako: jis masuotėje yra vaidinęs? Nes Nekrošių tai jis žino. Tai stiprus vardas, jo spektaklius jis ne vieną kartą matė Italijoje.

Atsakau, kad jis yra vaidinęs pagrindinius vaidmenis. Tai kodėl jis taip apie save kalba?! Sako, pakvieskite jį vėl, aš noriu su juo pasišnekėti. Jie šnekasi, šnekasi ir išsišneka iki to, kad jis gauna vaidmenį. O pirmas įspūdis jam susidarė labai prastas. Kuklumas yra vienas tų dalykų, kurių reikėtų atsisakyti.

Dar svarbu suvokti, kad jei jau sutartas konkretus atrankos laikas, vėluoti nereikėtų. Žinoma, išties būna situacijų, kai kas nors užlaiko, bet jei žmogus vėluoja nuolat, supranti, kad jis ir į aikštelę nespės laiku ateiti. Ir tam tikrais atvejais tai būna labai jautru. Pavyzdžiui, susitinkame šeštą ryto ir kur nors važiuojame, vadinasi, visa grupė turės laukti to vėluojančiojo. Viskas prasidės vėliau, o viršvalandžiai visiems kainuoja – kine viskas akimirksniu atsiremia į pinigus.

Gabija Siurbytė (39 m.)

Negalima tinginiauti. Esu mačiusi ir labai gabių pradedančiųjų, kurie aptingo ir atsisveikino su profesija, ir tų, kurie pasiekė tam tikrą lygį, yra žinomi, bet tinginiauja. Jie mano, kad galima nesimokyti teksto, ateiti į aikštelę nepasiruošus, nes jau viską moka, ir dažniausiai geriau už visus.

Ne tik Lietuvoje, užsienyje irgi tas pat. Manau, kad tai nepagarba profesijai, pačiam sau ir aplinkiniams, nes filmavimo aikštelėje kartais dirba 30 žmonių, o kartais ir 140. Dirba iki devinto prakaito. Tad kokią teisę turi ateiti nepasiruošęs? Manau, kad tingėjimas yra tiesus kelias į griūtį.

Jei atvirai, aptingti labai lengva. Užtenka, kad tave pagirtų kelis kartus tuo metu, kai buvai nepasiruošęs. Tada pradedi manyti, jog esi toks gabus, kad tau nelabai ir reikia įdėti pastangų. Pradedi darbus skirstyti į gerus ir blogus. Žvaigždžių liga perserga visi – ir aš ja sirgau. Jeigu tau pasisekė, jei nusileido ta kad ir nedidelės sėkmės žvaigždė, kažkuriuo gyvenimo momentu tu ta liga susirgsi. Nieko baisaus – svarbu greitai pasveikti.

Studijavau aktorinį meną ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Abi patirtys ir skaudžios, ir džiaugsmingos.

Manau, kad mūsų šalyje sąlygos studijoms puikios. Nebent užsienyje įstoji į prestižinę kino mokyklą, kurios absolventai visada gauna agentus.

Visais kitais atvejais tikrai nemanau, jog derėtų manyti, kad jei nuvažiuosi į trečiarūšę mokyklą Anglijoje, tai nuo to bus geriau. Mokytis turi nuolat – tai suvokiau studijuodama Jungtinėse Valstijose. Amerikiečiai visą gyvenimą turi savo vaidybos mokytojus, su kuriais ruošiasi ir atrankoms, ir vaidmenims. Jie mokosi ir dainavimo, ir šokio, ir kalbų ar skirtingų dialektų, ir daug sportuoja – jie labai daug dirba dėl savo tikslo.

Leonardas Pobedonoscevas (41 m.)

Kad ir kaip lyriškai skambėtų žodžiai „žvaigždžių liga“, tai labai klastingas reikalas. Tuo metu neegzistuoja klausimas, kad darai ką nors ne taip. Esi tvirtai įsitikinęs, kad tu geriausias, o kiti – nevykėliai. Aš irgi buvau sužvaigždėjęs – bent jau taip mano kolegos sakė. Ši liga kenkia karjerai, bendravimui su kitais kūrėjais, nes esi kaip inkštiras, kuris bet kada gali sprogti.

Turi mylėti save ir galvoti, kad esi iš tikrųjų vertas šio vaidmens, kad nustebinsi ne tik režisierių ar kolegas, bet ir save. Bet šitos mintys neturi leisti susireikšminti. Tu esi ansamblio dalis ir nėra pirmaplanio, antraplanio ar trečiaplanio vaidmens. Mano karjeroje buvo pakankamai antraplanių vaidmenų, kurie buvo tokie ryškus, kad aš prisimenu juos ir mane apima jausmas, jog aš ten – pagrindinis! Nelabai moku neužgožti kitų – kaltas tas mano maksimalizmas. Mane vis tekdavo stabdyti, nes soluodavau.

Svarbu atrasti pusiausvyrą, tašką, kuriame tu esi visiškai savimi pasitikintis, drąsus, bendrą kūrinio paveikslą nešiojantis savyje, bet nepamiršti, kas esi jame, ir kartu jausti kitus.

Ko nedaryti? Nežiūrėti blogų filmų, nes tai bukina. Yra filmų, kai kankinu save iki tam tikro momento norėdamas suvokti, ar tai aktoriaus, ar režisieriaus atsakomybė.

Turiu savo mylimus aktorius ir režisierius. Žiūrėdamas į jų darbą savotiškai sergu už juos. Ir kartu žiūriu tam, kad suprasčiau, kur vis dėlto yra klaidų.

Negerti aikštelėje, nevartoti jokių svaigalų, nes nuo to žmonės būna neadekvatūs. Mano, kad yra labai šmaikštūs, linksmi, lankstūs, o iš tikrųjų tai iliuzija.

Labai nemėgstu agresijos. Kad ir koks sudėtingas vaidmuo būtų, išgyvenimo ar kokio nors smurto scenos, tavo personažo agresija arba tavo buities agresija, kuri tave supa, negali pereiti į filmavimo aikštelę, kūrybinę erdvę. Jokiu būdu. Visada nuoširdžiai paprašau režisieriaus, kad nerėktų nei ant manęs, nei ant kitų. Ne tik mane vieną – visus tai išmuša iš vėžių. Kiekvienas iš komandos tame procese yra atsakingas už susikaupimą, pasitikėjimą ir ramybę.

Būna atvejų, kai pradedi kaltinti viską aplinkui: scenarijus – šūdinas, komanda – prasta, viskas daroma konvejeriu, skubinama – tai lietuviškų serialų bėda. Ir staiga suvoki, kad tas aplinkybių kaltinimas tėra savęs teisinimas. Jeigu tu žinai, kad aikštelėje yra tokia situacija, kad žmonės skuba, pasidaryk namų darbus.

Mėgstu užsirašyti savo mintis. Mano visi scenarijai, visos pjesės yra išrašyti, pribraukyti, su begale komentarų ir idėjų. Nebūtinai viskas buvo įgyvendinta, bet tam tikru momentu tai veikė.

Andrius Paulavičius

Negalima daryti visų dalykų, kurie naikina žmogų. Nepasiduoti alkoholio, rūkymo, narkotikų priklausomybėms. Neapsileisti.

Dar svarbu nebijoti ir tikėti savo jėga, savo stiprybe, ypač kai jau būni aikštelėje. Ten viskas matyti kaip pro didinamąjį stiklą. Ir gyvenime matyti, jei žmogus nedrąsus, jaudinasi.

O ekranas tai dar labiau išryškina. Jei nesi išmokęs teksto, naktį nemiegojai, vartojai alkoholį, nieko nepaslėpsi ir kadre būsi pavargęs. Žiūrovas nori matyti herojų, o ne pavargusį liurbį. Tad aktoriui labai reikia save tausoti.

Buvo momentų, kai to nedariau, ir dėl to gyvenimas kaip koks veido dailininkas papaišė mane: pirma laiko atsirado nukarę paakiai, raukšlės.

Todėl dabar, kai artėja filmavimai, laikausi griežto režimo, kad kadre atrodyčiau stiprus. Net jei turiu būti silpnas, jausdamasis stiprus lengviau tai įgyvendinu, noriu labai aiškiai viską jausti aplinkui.

Vaidindamas „Netflix“ seriale Trockį turėjau įdomios patirties. Padėjo jogos kvėpavimo pratimai. Prieš mane stovėjo rusų kino žvaigždė Michailas Porečenkovas. Į savo personažą buvau įsijautęs 100 procentų.

Kai buvo filmuojama scena ir sakiau dialogą, jaučiau, kaip įkvepiu ir iškvepiu. Ir pamačiau, kaip iš didelio Michailo jis virsta vis mažesniu. Aš jį „valgiau“, nes toks ir buvo siužetas – turėjau jį paveikti savo žvilgsniu. Pasitelkus kvėpavimą man tai pavyko.

Kai paskui žiūrėjau filmą, tai išties buvo justi. Scena tapo paveiki todėl, kad filmavimo metu labai gerai jaučiau save. Vaidinant visada svarbu nepamiršti kvėpavimo.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.