„Rugsėjo 2 diena, yra baisiausia mano gyvenime diena... Ją prisiminus, aš negaliu sulaikyti ašarų... Ir taip kiekvieną kartą. Kūkčioju ir springstu... Kartais ir rėkiu.. Šiandien yra diena, kai mirė mano mama...
Rugsėjo antra diena, antra pamoka, šviečia saulė... Sėdžiu savo mėgstamoj chemijos pamokoj. 9-ta klasė. Jaučiu, kaip kuprinėje skambina telefonas, tačiau nekreipiu dėmesio ir stengiuosi toliau klausytis mokytojos vedamos pamokos. Esu užsimotyvavus šiais metais turėti geriausius trimestro pažymius! Tokios mintys man sukosi galvoje.
Jaučiu, kaip toliau vibruoja telefonas, bet tai neišblaško mano dėmesio mokymuisi, juk po pamokos galėsiu pažiūrėti. Suskambo skambutis. Susidedu sąsiuvinius, rašymo priemones, išsitraukiu telefoną. Keli sesės praleisti skambučiai ir žinutė: „Mirė mama.“ Ir dabar aš žodžiais negaliu apsakyt, kaip tą akimirką pasijutau... Kaip man perverė visą kūną...
Bet tai buvo blogiausias jausmas mano gyvenime. Aš tik pamenu, kad nedvejojau nei akimirkos, užsidėjau kuprinę ant pečių ir pradėjau bėgti. Su niekuo neatsisveikinus bėgau iš kabineto, bėgau koridoriais, tiesiai iš mokyklos. Visą laiką bėgau ir niekada nesustojau ir neėjau. Springau ašarom ir kartojau sau, kad tai negali būti tiesa.
Šiandien ryte juk ji mane išlydėjo į mokyklą, palinkėjo geros dienos... Juk tai mano mama, vienintelė mano draugė... mano mama!
Grįžau namo, atidarau duris. Stovi policijos pareigūnai. Einu link mamos kambario, bet ant žemės, tarpduryje, pamatau nebegyvą mamos ranką. Aš tiesiog suklupau ir pradėjau rėkti, rėkiau iš skausmo, kupina ašarų... Aš negalėjau patikėti, kad tai yra realybė.
Mane sulaikė pareigūnai, kad neičiau toliau. Bet aš taip norėjau ją apkabint... Taip norėjau išgirsti jos balsą... Neturėjau progos net atsisveikint...
Aš dar tiek turiu jai ką pasakyt, dar tiek noriu iš jos išmokt... Kaip aš dabar gyvensiu be jos? Koks dabar bus mano gyvenimas... Galiu pasakyt, kitą dieną ir dar kitą dieną...
Ir taip – begalės dienų iš eilės, kaip tu negali suvokti tokio fakto, kad tavo mama negyva. Vienu metu jau atrodė, kad buvau susitaikius, kad jos nebėra ir nebebus, tačiau, paskutinius metus, man be galo jos trūksta. Jaučiuosi vėl ta pati vieniša, palikta mergaitė.
Pasiilgau tavęs, mamyte...“, – rašė ji.
