Šiuo metu motinystės atostogose esanti Eglė su dviem sūnumis – Jonu (2 m.) bei pusės metų Nojumi vasaros pradžioje iškeliavo paskui vyrą ir tėtį Dominyką Kryževičių, kuris Estijoje gavo darbą.
„Norėjome čia apsigyventi dar esant šiltiems orams ir prisijaukinti miestą. Negaliu pasakyti, kiek laiko čia gyvensime, bet puikiai žinau, jog šis sprendimas buvo priimtas su vienintele sąlyga – kad visi būtų kartu, jaustųsi patogiai ir kad, kai tik galėsiu, kibsiu į darbus Lietuvoje“, – kalbėjo Eglė.
Moteris skuba nuraminti žiūrovus, kurie jos pasigedo, – grįžti Eglė tikrai planuoja, o kol kas maži darbai Lietuvoje tą norą tik sustiprina.
„Labai pasiilgau eterio, nuolatinio darbo, tad LRT eteryje tikrai mane anksčiau ar vėliau išvysite. Kažkiek pakentėsiu be intensyvaus darbo grafiko, o žiūrovai be manęs, bet mano planas – kitais metais grįžti.
Negaliu pasakyti, kad matau save nuolat zujančią namuose. Šiuo metu gyvenu tarp Estijos ir Lietuvos su mintimi, kad kitąmet gyvensiu Vilniuje“, – sakė eterio veidas.
Šeima įsikūrė šalia žymiojo XVIII a. Petro I įkurto nuostabaus Kadriorgo parko ir muziejaus. Aplink ne tik daug gamtos, statinių, bet ir vaikų žaidimo aikštelių, pramogų kambarių. Tad Eglė su sūnumis tikrai turi kur smagiai leisti laiką.
„Be to, atvykusi į Taliną labai džiaugiausi, kad pagaliau pavyko perskaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“. Tematika kiek sutapo ir su šiais kraštais“, – sakė ji.
Persikraustyti svetur šeimai buvo nemenkas iššūkis: prieš išvykstant apie mėnesį teko dėlioti visą logistiką, daiktus, o turint du mažamečius vaikus visa tai tapo dar sudėtingiau.
„Buvau neseniai susilaukusi antro vaikelio, tad ir fiziškai nebuvo lengva. O atvažiavus vėl reikėjo įsipatoginti, rasti vietą daiktams. Nors dar ir dabar yra tų dėželių, tikiu, kad ilgainiui jos suras savo vietą.
Vaikai keičiasi, auga, tampa mobilesni, tad iššūkiai vis kiti, tarkim, kaip apsaugoti juos nuo namuose, kurie pritaikyti nuomai, esančių aštrių kampų“, – dėstė Eglė.
Nuo persikraustymo pradžios Eglė su šeima spėjo porą kartų grįžti į gimtinę, o ir artimieji juos jau aplankė. Tokius susitikimus ji itin brangina ir bando suderinti, kad jie būtų kuo produktyvesni.
„Tiesioginis valandos skrydis tikrai vilioja. Lietuvoje bandau suspėti padaryti kuo daugiau dalykų vienu metu: ir susitikti su mylimais žmonėmis, ir suderinti darbus. Stengiuosi apsiimti tokius darbus ir per tokį laikotarpį, kad tai būtų be didelio tempo. Be to, kiekvienas grįžimas turi būti suderinamas ir su Vilniuje esančiais žmonėmis, kad padėtų prižiūrėti mažiuką. Tikra vadyba“, – dėstė E.Daugėlaitė-Kryževičienė.
Gyvendama Lietuvoje šeima daug bendraudavo su artimaisiais, o namuose dažnai sulaukdavo svečių. Taline tenka priprasti, kad viskas sukasi keturių asmenų šeimos rate. Tačiau jie spėjo užmegzti ir malonių pažinčių – susipažino su Estijoje gyvenančiais lietuviais.
„Tokios pažintys, tikiuosi, bus tęstinės. O estai nėra iš tų, kurie norėtų megzti naujas pažintis su užsieniečiais. Bet mano buvimo čia tikslas ir nėra toks, gyvenimą čia vadinu laikinu“, – kalbėjo ji.
Lietuvą – Vilnių ir Klaipėdą – dievinanti Eglė prisipažįsta, kad sveika pagyventi svetur, iš nuotolio pažvelgti į tėvynę, galbūt palyginti, pasiilgti. Kita vertus, šiuo metu yra puiki galimybė susipažinti su Estija, kuri šeimą priėmė svetingai.
„Talinas išties jaukus miestas. Gyventi užsieniečiui čia gana patogu, jų čia daug ir gyvena, o dirba, sakyčiau, daugiausia IT sektoriuje“, – svarstė moteris.
Pirmąją gyvenimo savaitę šeima pastebėjo, kad Estijoje labai daug žmonių kalba ne tik angliškai, bet ir rusiškai. Pastarosios kalbos niekada nesimokiusiai Eglei vis dažniau tenka įsidrąsinti ir tobulinti rusų kalbos žinias.
„Kartais mane nustebina, kad ir parduotuvėse sveikinasi rusiškai, o virš estiško produkto aprašo pirmiau gali būti parašyta ir kirilica“, – pasakojo laidų vedėja.
Eglė ir Dominykas susidūrė ir su iššūkiu rasti vyresnėliui Jonui tinkamą darželį – paieškos buvo sunkios, mat estai anglakalbių darželių turi vos kelis.
„Priėmėme sprendimą vesti į rusakalbį darželį, kurio viena auklėtojų su mūsų Jonuku kalba angliškai. Tikėtina, kad vaikas supras ir angliškai, ir daugiau nei mes rusiškai, o tai nėra blogai“, – mintimis dalijosi žurnalistė.
Moteris pastebėjo, kad gyvenimas Taline daug lėtesnis, – į akis pirmiausia jai krito vairavimo kultūra.
„Estijoje beveik nėra kamščių. Jeigu reikia nuvykti į kitą rajoną, kuris žemėlapyje atrodo labai nutolęs, užtrunka apie 15–20 minučių. Vairuodami estai niekur neskuba, laikosi taisyklių, retai kada pasignalizuoja.
Vilniečiai daug nekantresni, kur kas ūmiau vairuoja“, – įžvalgomis dalijosi Eglė.Ji jau spėjo šiek tiek susipažinti su miestu, įsidėmėti kelius.
Laisvalaikiu šeima važinėja aplink miestą, tyrinėja plačius paplūdimius.
Eglė sako jaučianti, kad populiacija Taline šiuo metu mažesnė.
„Aišku, yra daug užsieniečių, atvykstančių turistiniais tikslais, bet estai sako, kad tai, ką matėme šią vasarą, – itin mažai. Pro savo namų langus matome atplaukiančius keltus ir atrodo, kad jų labai daug. Tačiau vietiniai sako, kad tai tik trečdalis to, kiek atplaukdavo anksčiau“, – kalbėjo ji.
Estijoje ir prekės parduotuvėse labai panašios, o jei labai norisi, galima rasti ir mėgstamą lietuvišką. Tačiau labiausiai ją svetur nustebino kepinių gausa.
„Estai mėgsta pasmaguriauti, tačiau labai daug ir sportuoja: daug vaikšto, važinėja dviračiais, riedučiais, o žiemą slidinėja lygumomis“, – šypsojosi ji.
Kryževičius nuo artimųjų skiria apie 600 kilometrų. Eglė pasigenda galimybės bet kada su jais susitikti ar paprašyti pagalbos. Be to, ji pasiilgsta kultūros renginių. Vilnius Eglei šioje srityje atrodo pranašesnis.
E.Daugėlaitė-Kryževičienė dabar šimtu procentų atsidavusi šeimai, organizaciniams ir kulinariniams ieškojimams. Be to, puse lūpų užsiminė ir apie svajonių namų kūrimą Lietuvoje.
„Po truputį atsiranda namų planai, bet kol kas tai dar tik idėja“, – šypsojosi moteris.
