Niujorke Žilvinas Kempinas atrado kūrybos oazę, meilę ir ekstremalių pomėgių

Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas (52 m.), Niujorke gyvenantis 24 metus, seniai įžengė į šio miesto parodų gyvenimą. Čia jis, žemaitis iš Plungės, ir Niujorke gimusi japonų kilmės amerikietė Angela Okajima (50 m.) ir sumainė aukso žiedus, susilaukė dviejų sūnų. Tačiau Žilvinas nesako, kad šį didmiestį pažįsta: „Niujorkas – gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi, jo ritmo perprasti tiesiog neįmanoma.“

asmeninis albumas
asmeninis albumas
Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas su žmona keramike Angela Okajima dirba vienoje studijoje.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas su žmona keramike Angela Okajima dirba vienoje studijoje.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Žilvinas su sūnumis Andriumi (kairėje) ir Mantu (dešinėje) instaliuoja parodą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Žilvinas su sūnumis Andriumi (kairėje) ir Mantu (dešinėje) instaliuoja parodą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
„Kartais mes, keli motociklininkai, išvažiuojame toliau, sukariame kokius 500–800 kilometrų už Niujorko“, – pasakojo Žilvinas, kuris yra ne tik puikus menininkas, bet ir aistringas motociklininkas bei dviratininkas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Kartais mes, keli motociklininkai, išvažiuojame toliau, sukariame kokius 500–800 kilometrų už Niujorko“, – pasakojo Žilvinas, kuris yra ne tik puikus menininkas, bet ir aistringas motociklininkas bei dviratininkas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Nov 21, 2021, 6:47 PM

Išvažiuodamas iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas Ž.Kempinas suprato, kad savo gyvenimą padalys į dvi dalis.

„Lietuvoje buvo visai puiku, bet jaučiausi matantis, kas manęs laukia, žinantis, ko galiu tikėtis arba nesitikėti. O Niujorke buvo visiškai naujas pasaulis. Kad ir banaliai skamba, čia buvo visiškai naujas gyvenimas.

Todėl turiu du gyvenimus: vienas buvo Lietuvoje, kitas – Amerikoje. Įdomu, kad tie du gyvenimai keliauja lygiagrečiai. Kitaip tariant, gyvenu vos ne dviem laikais: iš dalies Lietuvos laiku ir iš dalies Niujorko laiku“, – pasakojo Žilvinas.

Niujorke Kempinų šeima įsikūrusi Aukštutiniame Vestsaide, jų buto langai žvelgia į Centrinį parką.

Su būsimąja žmona Angela Žilvinas susipažino Hunterio koledže, kur abu studijavo. Tačiau japoniškai Žilvinas taip ir neišmoko, užtat jų sūnūs Andrius (16 m.) ir Mantas (15 m.) kalba, rašo ir skaito angliškai ir japoniškai. Vaikai turi dar ir japoniškus vardus: Andrius Tomohiro ir Mantas Isamu.

Ž.Kempino studija, į kurią jis mėgsta važiuoti motociklu, yra Long Ailand Sityje, toje pačioje gatvėje kaip ir „Silvercup Studios“, kur buvo kuriamas garsusis serialas apie mafijos gyvenimą „Sopranai“.

Ž.Kempinas – Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas – vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, padariusių puikią tarptautinę karjerą. Neseniai jis surengė personalinę parodą „Analogas“ Niujorko galerijoje „Bitforms“.

Vieną vėlų vakarą kalbėjomės su Žilvinu telefonu. Anapus Atlanto vandenyno esantis menininkas žvaliai pasakojo apie parodą ir gyvenimą Niujorke.

„Kadangi per karantiną žmonių ryšiai buvo skaitmeniniai ir bendraudavome per įvairias platformas, norėjosi atkurti normalius ryšius su žiūrovais. Ši paroda – tai akistata su tradiciniu trimačiu kūriniu. Kadangi „Bitforms“ galerija, pristatanti daugiau skaitmeninį, kompiuterinį meną, dažniausiai būna užtemdyta, mano paroda labai skiriasi nuo visų ankstesnių šios galerijos parodų. Todėl ji vadinasi „Analogas“, – pasakojo Ž.Kempinas.

– Ar surengti šią parodą jus įkvėpė karantinas?

– Ne tai kad įkvėpė, bet, be abejo, turėjo savą poveikį. Tai paroda, kuria norisi grąžinti žiūrovus į parodų sales. Todėl ir jos datą taikiau maždaug rugsėjo viduryje, kai dauguma žmonių pasiskiepiję nuo kovido, grįžę iš atostogų.

– Galbūt tuos darbus apmąstėte ir sukūrėte per abu karantinus?

– Ir taip, ir ne. Kai kurie darbai – senesni. Vienas buvo rodytas Vilniuje, kitas – Maince (Vokietija), bet jie nebuvo rodyti Niujorke. Du darbai buvo neseniai baigti, kaip tik taikyti šios galerijos erdvei. Nemanau, kad karantinas turėjo įtakos tai parodai, nebent vienam darbui. Kelis kitus darbus – taip, karantinas paveikė, tik jų šioje parodoje nėra.

Vienas jų – „Springtime“ („Pavasaris“), kur nufilmuotas medžių lapų išsiskleidimas. Per patį pandemijos įkarštį, t.y. 2020-ųjų pavasarį, važiuodavau kalnų dviračiu į vieną parką Kvinso rajone ir filmuodavau medžių viršūnes. Žodžiu, susigalvojau tokį projektą, kur nesutikčiau žmonių. Tuomet net į studiją neidavau. Beje, ši Kvinso vieta tuo metu buvo tapusi COVID-19 pandemijos epicentru, bet parke man niekas negrėsė.

Kadangi važinėdavau siauromis kalnų dviračių trasomis, filmo kadruose visada „dalyvavo“ tie patys medžiai. Paskui tuos kadrus sujungiau į vientisą filmuką apie pavasarį, kuris ateina per 20 minučių. Tai labai trumpas laikas pavasariui ateiti, bet internetinėje erdvėje toks videofilmas atrodo ilgas lyg ištisas sezonas. Toks laiko suvokimo santykis man buvo įdomus. Beje, tą pavasarį paukščiai čiulbėjo ypač garsiai, tai tapo natūraliu filmo garso takeliu.

Per pirmąjį karantiną 19 val. Niujorke žmonės pradėdavo ploti ir barškinti visokiais indais – taip buvo reiškiama padėka medikams. Vieną vakarą aš įrašiau tuos garsus.

Eidami gatve su žmona sutikome porą vyrų, kurie guviai aptarinėjo tualetinio popieriaus trūkumą ir to priežastis. Paskui priėjome ligoninės pastatą, kur pora muzikantų trombonu ir trimitu grojo žinomą dainą „New York, New York“ medikų ūpui pakelti. Ten yra viena aukšta nata sulig eilutės žodžiais „If you can make it there“.

Trimitininkui kažkaip nepavyko sklandžiai tos natos išpūsti ir vietoj to pasigirdo tik gailus pššš... Bet tas komiškas momentas tik sustiprino visą dramatišką situaciją. Miestas buvo sužeistas, bet vis tiek kupinas žmogiškos vilties.

Tai – tik garso įrašas, vaizdo nėra, bet galima skaityti titrus, kurie padeda nepraleisti žodžių, kurie girdisi. Abu įrašai („Springtime“ ir „113 street“) įdėti į mano tinklalapį.

– Jūs ir jūsų žmona Angela užaugote visiškai skirtingoje aplinkoje: jūs – už geležinės uždangos, kuri nuo mūsų atskyrė likusį pasaulį, Angela – laisvos šalies milijoniniame mieste, kur verda tautų, rasių, papročių katilas. Ar jūsų žmona yra lankiusis Lietuvoje?

– Ji pirmą kartą atskrido į Lietuvą, į Vilnių, 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Tą dieną, atsimenu, mudu einame Pilies gatve, man į mobilųjį telefoną paskambina draugas ir sako: „Eikite į pirmą pasitaikiusį barą, įjunkite televizorių ir žiūrėkite, kas vyksta Niujorke. Kažkokie teroro aktai Amerikoje!“

Mes taip ir padarėme – šmurkštelėjome į pirmą pasitaikiusį barą, radome ten televizorių ir matėme, kaip teroristų užgrobti lėktuvai rėžiasi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius. Toks buvo pirmas Angelos vizitas į Lietuvą.

Dėl Niujorko jai buvo labai skaudu, bet Lietuva buvo tarsi savotiška globėja. Šios tragedijos fone įvyko susitikimai su mano tėvais, sesers šeima, su mano draugais Lietuvoje.

Pamenu, kitą dieną visur buvo iškeltos lietuviškos vėliavos, perrištos juodais gedulo kaspinais. Visa tai mudu stipriai susiejo. Mudu buvome drauge visiškai saugūs kitoje pasaulio pusėje – Lietuvoje. Priėmėme tai kaip ženklą, paskatinusį mus sujungti savo gyvenimą. Grįžę į Niujorką netrukus susižadėjome.

Angela gimusi Niujorke. Kai buvo maža, matė Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių statybą. Visas jos gyvenimas buvo susijęs su dvyniais, daug visokių prisiminimų likę iš vaikystės. Gimines, kai iš Japonijos atvažiuodavo į Niujorką, svečius vesdavosi į vieną tų bokštų, kur buvo populiarus restoranas „Windows of the World“, pro kurio didžiulius langus galėjai matyti visą miestą.

Kai atkeliavau į Niujorką, atsimenu, išeinu iš metro, o priešais mane – milžiniškos bokštų dvynių vertikalės! Man tas įspūdis išlikęs iki šiol.

– Kaip COVID-19 pandemija, karantinas paveikė jus ir jūsų šeimą? Ar tai buvo sunkus išbandymas?

– Niujorkui kovidas kirto žiauriai. Kadangi tai – traukos centras, čia ir suvažiavo visi virusai iš karto. Buvo gana staigus ir įspūdingas to viruso sprogimas. Mes, aišku, iš karto užsimaukšlinome kaukes, apsimovėme gumines pirštines, nes nežinojome, ko tikėtis.

Pačioje pirmojo karantino pradžioje, atsimenu, šeštadienį važiavome pas Angelos tėvus, vežėme jiems maisto ir tada pamačiau, koks neįprastai tuščias miestas.

Kitą dieną sėdau ant motociklo, važiavau per Niujorką ir filmavau. Buvo nerealus vaizdas, kai miestas yra visiškai tuščias! Niujorke – daugiau nei aštuoni milijonai gyventojų. Tą dieną važiuodamas galėjau lengvai suskaičiuoti visus sutiktus, dauguma jų buvo benamiai.

Man buvo nepaprastai gražus toks vaizdas, kai nėra jokių trikdžių, jokių mašinų, nėra žmonių, vien tik architektūra. Gatvės – visiškai neatpažįstamos. Jeigu pačioje intensyviausioje gatvėje, sakykime, 57-ajame aveniu, staiga vidury dienos nėra jokio judėjimo, ta gatvė tarsi netenka identiteto. Tai man buvo labai įdomu.

– Ar neužsikrėtėte koronavirusu?

– Buvau aršiausias policininkas šeimoje, kuris sakydavo: „Užsidėkite kaukes.“ Visada primindavau. Ir atsitiko taip, kad aš pats vienintelis šeimoje užsikrėčiau tuo virusu. Tai nutiko pernai spalio viduryje ir iki šiol negaliu suprasti, kur užsikrėčiau.

Pakilo temperatūra, skaudėjo raumenis, laužė kaulus. Nekosėjau, neturėjau kvėpavimo sutrikimų, bet buvo vienas keistas sąmyšio momentas. Tada ir supratau, kad yra kažkas neįprasto, kažkas labai keisto. Tuo momentu savo galvoje tarsi išgirdau: „COVID, COVID, COVID.“ Tai truko gal keletą sekundžių. Tai buvo stiprus pojūtis, kad yra ne gripas, ne kokia nors kita liga, o būtent koronavirusas.

Kitą rytą temperatūra nukrito iki normalios ir mudu su Angela iš karto išėjome pasidaryti testų. Man čia pat nustatė COVID-19, Angelos ir abiejų sūnų testai buvo neigiami.

Išvažiavau į studiją ir ten izoliavausi dešimt dienų. Jaučiausi neblogai, puikiai miegojau ant savo didelio medinio darbo stalo. Bet man reikėjo nusipirkti maisto. Užsidėjau tris kaukes, apsimoviau gumines pirštines ir labai atsargiai, visų vengdamas, nusėlinau į parduotuvę.

Grįžęs į studiją perpylinėju kavą į indą ir pajuntu, kad ji kažkokia nelabai šviežia. Dar pauostau ir visiškai neužuodžiu jos kvapo. Tada supratau, kad čia dar ne viskas, nes uoslės praradimas – aiškus viruso požymis.

Vis uosčiau benziną, bet tik vos vos, gal tik penkis procentus jo kvapo galėjau užuosti. O juk benzino kvapas – baisiai stiprus, aitrus. Laimei, mano uoslė po keturių dienų visiškai atsigavo. Kai grįžau per miestą namo, džiaugsmingai traukiau į save visas pažįstamas Niujorko gatvių smarves.

Pagijęs galvojau: kaip puiku, neberūpės taip saugotis kaip anksčiau.

Bet kai ir toliau tęsėsi fizinis išsekimas, pasikartodavo net tikri koronaviruso simptomai – galvos ir raumenų skausmai, net temperatūra kartą buvo pakilusi, tada jau keikiausi. Man tas šleifas tęsėsi ilgai – pusę metų. Kaip vėliau išsiaiškinau, šitaip imuninė sistema ir toliau kovojo su COVID-19, nors paties viruso jau seniai organizme nebuvo.

– Turbūt buvo silpna, negalėjote dirbti?

– Tiesiog nenorėjau nieko daryti. Bet kokį darbą atlikti būdavo daug sunkiau nei prieš ligą. Greičiau pavargdavau be jokios rimtos priežasties.

Jaučiausi lyg būčiau pasenęs 10 metų. Tik po antrosios skiepo dozės visiškai atsigavau.

– Kažkada sakėte, kad jūsų žmona keramikė Angela labai atsidavusi vaikams ir savo profesiją nustūmusi į šoną. Bet vaikai – jau jaunuoliai. Gal Angela jau grįžo prie savo profesijos?

– Taip, ji grįžo į studiją. Savo kūrinius pristato naujoje galerijoje, su kuria jai malonu dirbti, o ši sėkmingai parduoda jos darbus.

Angela kuria keramines skulptūras, gana abstrakčias. Kartais jos primena gėlės lapus, kartais – sraiges, kartais – debesis. Jos skulptūros kabinamos ant sienos – ji daro tokias kompozicijas. Man labai patinka, ką ji daro.

– Kai per karantiną žmonės buvo uždaryti namuose, šeimose padaugėjo nesusikalbėjimo, kivirčų, skyrybų.

– Ne, mudu vienas kitą labai gražiai toleruojame. Laimei, tokių problemų neturime. Man visada malonu, kai ji yra šalia. Šiuo metu (kai kalbamės su Žilvinu. – Red.) ji dirba studijoje. Mes gerai sutariame, kvailų kivirčų nekyla.

Retkarčiais pasiginčijame dėl įvairumo. Vienintelis dalykas, kuris mane tikrai erzina, – tai, kad ji galiausiai visada būna teisi.

Angela studijoje dirba rytais. Paskui aš atvažiuoju ir dirbu iki sutemų. Mes taip gražiai apsikeičiame. Kartais ir drauge dirbame.

Į studiją važiuoju ir motociklu, ir motoroleriu, kartais – ir dviračiu. Įvairiai. Bet labiau pradeda patikti į studiją važiuoti motociklu, nes jaučiuosi saugiausiai iš visų trijų transporto priemonių.

– Ir nebaisu varinėti motociklu po milijoninį miestą, kur didžiulės automobilių spūstys ir daugybė žmonių?

– Man tai labai patinka. Man patinka mašinų spūstys, man patinka miesto judėjimas. Nemėgstu vairuoti mašinos per spūstis, nes tada esi sustabdomas. Bet nei dviračiu, nei motociklu važiuojant eismo spūsčių kęsti nereikia – gali pravažiuoti tarp mašinų, prasisunkti pro jas lyg vanduo.

Tiesa, už tokį važiavimą motociklu tarp mašinų Niujorke baudžiama (vadinamasis „lane splitting“ prasižengimas). Esu taip užsidirbęs ne vieną baudą ir dar po du taškus kiekvieną kartą, todėl reikia visada stebėti, ar nėra priekyje policijos automobilio.

– Ar Angela važiuoja su jumis motociklu?

– Ne, griežtai niekada nevažiuoja. Dėl vaikų. Atseit pavojinga dviem tėvams važiuoti motociklu. Na, ji teisi, kaip visada. Bet kartą savo gimtadienio proga man pavyko ją įkalbėti ir mes tada truputį pasisukiojome po miestą.

– Gal jūsų sūnūs Andrius ir Mantas taip pat jau suka į menus?

– Kalbėti apie sūnus man malonu, aš jais didžiuojuosi. Jie lanko geriausias mokyklas. Jaunesnysis, 15 metų Mantas – dešimtokas pagal lietuvišką sistemą – eina į „Stuyvesant High School“, kuri yra mokykla Nr.1 Niujorke. 16 metų Andrius – vienuoliktokas pagal lietuvišką sistemą – lanko Bronkso „High School of Science“ („Bronx High School of Science“), kuri Niujorke yra mokykla Nr.2.

Tai – ne privačios, o labai aukšto lygio valstybinės mokyklos. Tų elitinių mokyklų Niujorke yra šešios. Bronkso „High School of Science“ mokykla išugdė šešis Nobelio premijos laureatus, daugybės kitų premijų, tarp jų – ir Pulitzerio, laimėtojų.

Mes jų visiškai nesistengėme stumti į tokias mokyklas – jie ten patys įstojo. Savo noru laikė reikalingus testus ir surinko reikiamus balus. Manėme, kad galbūt Andrius eis į meno mokyklą. Ir jis įstojo į meno mokyklą. Bet atsitiko taip, kad jis įstojo ir į tą Bronkso mokyklą ir jam reikėjo apsispręsti, kur eiti.

Žinai ką, gal geriau eik mokytis į tą Bronkso mokyklą, patariau Andriui. Nors šitas vaikis tikrai turi talentą kūrybai, bet žinau, kad vien talento neužtenka.

Menininkas yra ne tas, kuris turi talentą ir kantrybės ką nors sukurti, bet tas, kuris negali nekurti ir tai daro nuolat, visada, nepriklausomai nuo to, ar šilta, ar šalta.

Žodžiu, tai – lyg kokia nepagydoma liga. Turi būti užsivedimas. O Andrius tokio užsivedimo tikrai neturi. Vadinasi, jis, kad ir gabus, bet ne menininkas.

Jis turi kitų keistų užsivedimų, pavyzdžiui, lanko bėgikų klubą mokykloje, bėga krosą, kasdien bėgioja aplink Centrinį parką, net per lietų. Niekas jo neverčia to daryti, jam tai tiesiog patinka. Nežinau, kur jis žada nubėgti, bet tai, aišku, gera veikla, nes ugdo valią, apsaugo žmogų nuo žalingų įpročių.

O kai Mantas pernai įstojo į „Stuyvesant High School“, tai buvo viena smagiausių naujienų per patį kovido įkarštį, mat į ją sunkiausia įstoti iš visų Niujorko mokyklų. Ta mokykla – aštuonių aukštų, atrodo kaip prabangus viešbutis, su vaizdu į Hadsono upę.

Jam puikiai sekasi matematika. Nei Angela, nei aš į tuos dalykus nelinkę. Tiesa, mano mama dėstė matematiką, bet aš buvau alergiškas tiksliesiems mokslams. Na, o Mantui matematika – tiesiog lengvas dalykas. Kai žvilgteliu, kokias lygtis jis sprendžia, man silpna pasidaro.

Ir dar jis labai mėgsta beisbolą – tai man sunkiai suprantama. Bet aišku, iš kur tai, – Angela yra didelė beisbolo gerbėja.

– O jūs turite gyslelę technikai. Turbūt esate vienas iš nedaugelio menininkų, kuris važinėjasi po Niujorką motociklu?

– Pažįstu dizainerį lietuvį, kuris turi „Triumph“ motociklą, esame kartu važiavę. Pažįstu škotą tapytoją, tikrą motociklų entuziastą. Kitas draugas motociklininkas yra profesionalus fotografas. Žodžiu, mūsų yra daugiau.

Mano motociklas („Ducati Monster 821 Dark“) yra gero italų gamintojo, bet nėra aukščiausios kategorijos – vienas pigesnių tos bendrovės gaminių. Kuo toliau, tuo labiau jis man patinka ir net nenorėčiau kito.

Bet kažkada seniai man Angela gerai patarė: „Pirma pasidairyk motorolerio, „Vespa“ būna puikios, gal patiks.“

Pasižiūrėjau, patiko. Iš pradžių įsigijau „Vespa GTS 300“ ir važinėjau juo kokius 15 metų. Paskui pagalvojau, kad vidurio amžiaus krizės proga reikia įsigyti tikrą motociklą! Taip ir padariau. Ir labai džiaugiuosi.

Mano motociklas gana galingas ir greitas, tad neatsilieku nuo 1000cc lenktyninių motociklų. Pagal savo kategoriją tai – gatvės motociklas, bet esu juo važiavęs ir lenktynine trasa.

Kartais mes, keli motociklininkai, išvažiuojame toliau, sukariame kokius 500–800 kilometrų už Niujorko. Kai pasiekiame tas vietas, kur mažiau mašinų ir beveik nebūna policijos, lekiame dideliu greičiu, keliai sukasi, visaip vingiuoja. Labai malonu jais lėkti, nes į posūkį eini visu kūnu.

Tai, apie ką čia kalbu, gali suprasti tik motociklininkai.

Aišku, nėra nepavojinga – ne tiek dėl kitų mašinų ar žvyro ant kelio, keliai už miesto geri ir švarūs, bet didžiausias pavojus būtų tas, kad į kelią gali įšokti koks žvėris. Lieka tikėtis, kad motociklų motorų gaudesys juos perspėja nekišti nosies į plentą.

Privalau patikslinti: aš buvau, esu ir liksiu dviratininkas visiems laikams. Mėgstu važiuoti tiek plento, tiek kalnu dviračiais, galų gale – bet kokiu dviračiu! Manau, kad visi žmonės galėtų važinėti dviračiais.

– Puikiai kalbate lietuviškai, tiesiog kaip lituanistas. Juk namie su šeima kalbate angliškai, parduotuvėse, galerijose, kitur – taip pat angliškai. Kaip neužmiršote lietuvių kalbos?

– Mano tėvas – lituanistas, yra dėstęs aktoriams scenos kalbą Klaipėdos konservatorijoje. Lietuviškai kalbuosi su tėvais, kiekvieną šeštadienį arba dažniau skambinu jiems į Lietuvą.

Su savimi kalbu lietuviškai. Nemanau, kad praradau lietuvių kalbos įgūdžius. Išvažiavau iš Lietuvos, kai man buvo 27 metai, buvau visiškai susiformavęs žmogus.

Bet visada turėsiu lietuvišką akcentą kalbėdamas angliškai. Tai yra mano identiteto dalis, todėl neketinu jo atsikratyti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.