– Kas jus įkvepia gyventi?
– Nežinomybė, netikėtumai, apvalumai, aštrumai.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Ignoruokite mane.
– Koks patinka patiekalas?
– Saganakis. Raudonas krevečių karis. Kruvienė. Nors šios sriubos nevalgiau jau dvidešimt metų, noriu vėl pabandyti.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Cinamono. Šieno. Kavos. Šampano, bet tik gerų draugų kompanijoje.
– Geriausia gauta dovana?
– Ta, kurios neįmanoma supakuoti į popierių.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Nėra rojaus Žemėje. „Nuolatinė laimė – niekas jos neištvertų, tai būtų pragaras Žemėje“, – sakė Bernardas Shaw. Gyvenimo pilnatvė yra nuolatiniai kalneliai – nuo praradimų ir liūdesio iki atradimų ir džiaugsmo.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be maisto, be pagarbos, be džiaugsmo, be laisvės, be draugų, be šeimos, be knygų. Ir žinote ką? Žmonijos istorijoje buvo milijonai žmonių, kurie neteko visko, ką išvardijau, bet neprarado vilties ir prasmės.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Jei čia papasakočiau, įdėtumėte į antraštę.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Yra daug būdų, bet man labiausiai patinka bėgimas. Bėgimas išvėdina galvą, išvaiko stresą, nuramina.
– Blogiausias įprotis?
– Sunku tarp jų išrinkti nugalėtoją.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Skambinti pianinu ir pakelti vieną antakį. Dar italų kalbą. Labai daug dalykų noriu išmokti.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Vladimirą Putiną. Uždegčiau kvepiančią žvakę, paimčiau jį už rankos, pažvelgčiau jam į akis ir paklausčiau: „Kam tau visa tai? Sustok. Jei myli save, sustok. Atsitrauk. Niekas nepasmerks.“
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Tuo, kuo tapsiu po metų.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Labai geras klausimas. Kartą siunčiau CV į Folklando salas, bet neatrašė. Įsivaizduojate? Gyvenau Šveicarijoje, labai patiko. Gal norėčiau Naujojoje Zelandijoje – toliau nuo didžiausių nesąmonių. Bet ten dar nesu buvęs.
– Drąsiausias sprendimas?
– Dar tik ateityje.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Labai norėčiau jums papasakoti, bet galiu pasakyti tik tiek, kad jis buvo Čango saloje.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Sviesto, aitriųjų paprikų ir putojančių gėrimų.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Portveinas ir kokosai. Ar kokosas vaisius? Nesvarbu. Galiu jį ir gerti, ir valgyti.
– Mėgstamiausias posakis?
– Neleiskite pinigų, kurių neturite, daiktams, kurių jums nereikia, kad paliktumėte įspūdį žmonėms, kurių nemylite.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Donnos Tartt „Dagilis“, Iano McEwanso „Sweet Tooth“ bei „Enduring Love“, Martino Amiso „Pregnant Widow“, Sebastiano Faulkso „A Week in December“, Viet Thanh Nguyeno „Sympathizer“. Pastarąjį dešimtmetį buvau truputį užsiėmęs vaikais, tai filmų nemačiau. Kadaise labai patiko „Avinėlių tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Apskritai toks klausimas čia jau ne žaibo interviu, čia mes visą naktį praleisime.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Muilą, šampūną ir tualetinį popierių. Dar prieš itin ilgų distancijų bėgimo varžybas jautresnes vietas pasitepu vazelinu. Ar jūs čia ne to klausėte?
– Meilė – tai...
– Cheminė reakcija smegenyse. Taip yra. O jūs tikėjotės, kad sakysiu, jog saldus vėjo šnabždesys stebint saulėlydį?
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Na, pripažinkime, kad daugelis mūsų nei vertins, nei prisimins. Susitaikykime su tuo ir to nesureikšminkime.
