„Po tos tragiškos pirmos savaitės dabar vis dar bandome grįžti į vėžes. Pirmos dienos buvo tikrai košmariškos – lyg bandau ką nors daryti, imtis, o smegenys eina paskui tave... Ir dabar jaučiamės panašiai, tik tempiame save už ausų – suprantame, kad reikia judėti į priekį, negalime sustoti, nes sustoję nepadėsime ne tik sau, bet ir Ukrainai“, – pasakojo dainininko Merūno žmona.
Savo ir šeimos gyvenimą šiomis dienomis Erika apibūdina kaip karuselę – nuotaika svyruoja stipriomis bangomis aukštyn ir žemyn. Kiekviena nauja žinia iš karo pereina per visą kūną, sutuoktiniai jaučiasi itin jautrūs ir įsitempę.
„Įtampa ore tokia tiršta, kad tikrai galėtume ją peiliu pjaustyti. Faktas, kad po truputį, kiek įmanoma esant tokioms baisioms aplinkybėms, priprantame. Bandome susistyguoti, kruopščiai susiplanuoti ir daryti darbus pirmiausia tam, kad galėtume padėti.
Jei apleisime tai, ką mokame daryti geriausiai, iš mūsų nebus naudos nei mums patiems, nei kariaujantiems ukrainiečiams“, – pasakojo moteris.
Juodu su Merūnu peržiūrėjo visus savo daiktus, atrinko išaugtus šiltus savo ir vaikų rūbus, batus ir viską paaukojo Ukrainos žmonėms.
„Šilti, praktiški, kokybiški. Ir iš savo mados namų atrinkau tai, kas tiktų tokiomis aplinkybėmis. Mus susirado žmogus, kuris į Ukrainą veža vaistus, – supirkome viską, ko reikėjo, perdavėme. Su draugais svarstome galimybę nupirkti visureigį. Dalyvaujame paramos akcijose – darome viską, kas mūsų jėgoms“, – atviravo moteris.
Tiesa, anksčiau Erika buvo įsitikinusi, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Taip juodu su Merūnu ir elgėsi. Tačiau karo akivaizdoje, neabejoja ji, kiekvienas paskatinimas, paraginimas susivienyti prieš bendrą priešą jai atrodo svarbus.
Moteris neslepia: tokio savo vyro ji nėra mačiusi. Merūnas, kaip ir šeimos draugai vyrai, itin stipriai išgyvena dėl įvykių Ukrainoje.
„Įtampa siaubinga, nesu girdėjusi tokio rimto vyrų tono. Mane tai tikrai gąsdina, ir pati pradedu bijoti. Esame rimtai nusiteikę.
Stebime žinias.
Mintys sukasi įvairiausios – nuo karo siaubo ten, vaikų žūčių iki mūsų – kaip bus, kuo tai baigsis“, – pasakojo Erika.
Kad Ukrainoje vyksta karas, žino ir Vitulskių sūnūs – septynmetis Ajus ir penkerių Herkus. Vyresnėlis eina į mokyklą, kur tokia informacija dalijasi vaikai, be to, namuose dažnai įjungtas televizorius.
„Kalbame, aiškiname jiems, kad rusai nėra blogi, kad karą sukėlė blogas jų prezidentas.
Girdime, kad mokyklose puldinėjami rusiškai kalbantys vaikai, – man tik norisi krūtine juos uždengti, apsaugoti. Juk vaikai nekalti. Tad ir saviškiams aiškiname, pasakojame. Turime kalbėti apie karą, koks jis neteisingas, turime dalytis, padėti. Mūsų pareiga dalytis, to mokome ir vaikus.
Kodėl apie tai kalbame? Jei bus tokia situacija, apie kurią net pagalvoti baisu, jie žinos, kad ne laikas uždavinėti klausimus, ir vykdys, kas jiems liepiama, kad mums būtų paprasčiau priimti sprendimus“, – sakė Erika.
