Paskutinis Irenos Marozienės interviu – apie meilę, geriausią dovaną ir kaip ją turėtų prisiminti kiti žmonės

Visuomet besišypsanti ir energijos nestokojanti moteris restoranų versle sukosi daugiau nei 30 metų. 

Mirties priežastis kol kas nėra skelbiama. 

„Niekad negalvojau, kad reiks rašyti tokį postą, tačiau netekome mamos Irenos Marozienės. Visada buvo vakarėlių siela, todėl atsisveikinimas bus tik artimųjų rate, kur pakelsime taurę, kaip mama ir norėjo. Visi, kas nori atsisveikinti, užsukite kada į „Amatininkus“, pakelkite taurę, prisiminkite, jai tai būtų patikę“, – feisbuke pranešė jos dukra Birutė Marozaitė.

Dar praėjusį rudenį „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“ buvo pasirodęs trumpas interviu su Irena. Ji atsakinėjo į klausimus apie pomėgius, svajones, meilę ir kaip ją turėtų prisiminti kiti žmonės. Kviečiame paskaityti žurnalistės Lauros Bulvydės interviu, publikuotą 2021-ųjų lapkričio mėnesį:

– Svajonės, ateities tikslai. Kai jų pasiekiu, susigalvoju kitų ir taip einu į priekį.

– Gatvėje – sunkiai, esu mačiusi daug įdomių žmonių, jau nebesistebiu. Kompanijoje – įdomiu pokalbiu. Dievinu bendrauti su žmonėmis, kurie už mane protingesni, apsiskaitę, kalba įvairiomis temomis. Iš jų galiu pasimokyti, stiebtis ir pati.

– Žinoma, cepelinai. Vėdarai, koldūnai. Ragauju šios trijulės bent po kartą per savaitę.

– „Maroz Perfume“ „Madam Šampan by Irena“, sukurtas specialiai man vyresniosios dukros Birutės. 

– Dvi mano dukros. Geresnių gyvenimo dovanų nėra.

– Jis yra Molėtuose, mūsų sodyboje.

– Be muzikos ir bendravimo.

– Nėra geresnio atsipalaidavimo už keliones – pažintines, o ne gulėjimo ant gulto. Labai gaila, kad pandemija jas apribojo.

– Visi jų patiriame. Įsijungiu muziką, paskambinu sesei, draugei.

– Apie tai turėtų pasakyti kiti. Save plaku dažnai, esu didelė savęs kritikė. Visiems sakau, kad jei ką nors blogo padarysiu, iš anksto atsiprašau, nenorėjau.

– Tenka apie tai vis pagalvoti, turint minty, kad restoranų verslas per pandemiją labai trapus. Negaliu žinoti, kokie ribojimai mus ištiks rytoj ar po savaitės. Suku galvą, kankinuosi, bet dar nesugalvojau.

– 32 metus dirbdama restoranų versle garsenybių esu mačiusi labai daug – pradedant Lietuvos žvaigždėmis, rusų garsenybėmis ar net Holivudo grandais, kurie filmavosi Lietuvoje. Poreikio ką nors ypatingą sutikti neturiu. Su kuo norėjau pasikalbėti, jau pasikalbėjau.

– Draugai vis siūlo man tapti drabužių dizainere. (Juokiasi.) Nieko naujo nepradėčiau, likčiau vadybininke, tik šiandien nesirinkčiau restoranų verslo.

– Mane traukia Azijos šalys, patinka jų klimatas, žmonių mąstymas, tikėjimas, elgesys, tad Šri Lankoje, Balyje.

– Prieš 32 metus, kai dirbau su puikiais architektais, gavau gerą algą, išeiti į savo privatų verslą. Tuo metu tai buvo maža kavinukė su 4 staliukais „Geležinis vilkas“.

– Klubo „Naktinis vilkas“ atidarymas. Su sovietine atributika, tualete kalbančiu Leninu, komunistiniais lozungais. Buvo tikrai drąsu ir stebino svečius, atskrisdavusius to pamatyti iš viso pasaulio.

– Sūdytų lašinių, sūrio, juodojo šokolado ir medaus.

– Negaliu būti be vaisių, stengiuosi jų turėti, o saldumynai privalomi, savaime suprantami.

– Gerai gyventi gerai, geriau gyventi – geriau.

– Balio Sruogos „Dievų miškas“, skaičiau ne kartą. Tiesa, pagal ją pastatytu filmu nusivyliau. O sekmadieniais dievinu pasižiūrėti „Puaro“.

– Daugiau nei 10 metų lankausi pas kosmetologę – ką ji parenka, tą ir naudoju. Dėl to nesuku sau galvos.

– Nuostabus jausmas. Meilė šeimai, artimiesiems, mano galva, svarbesnė už vyro meilę moteriai ar atvirkščiai. Man svarbi ir meilė tėvynei, ji manyje be galo stipri. Matyt, dėl to neemigravau, man čia gera gyventi.

– Manau, kad mano įvaizdis Lietuvoje jau seniai susiformavęs – kaip moters verslininkės. Toks jis ir liks.