Ketvirtadienio popietę „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ pasisakė A.Jagelavičiūtės draugas prodiuseris Egmontas Bžeskas (48 m.).
Minėtoje laidoje buvo prisimintas ne visiems pažįstamas moters talentas – tapyba.
„Pirmiausia, noriu pasakyti, kad tokiomis temomis kalbėti yra tikrai nemalonu. Vakarykštė žinia tikrai pribloškė. Žinodamas Agnę, galiu pasakyti, jog išgirdusi tiek komentarų, jinai tikriausiai juoktųsi. Arba sakytų: „Jūs esat nenormalūs, kodėl taip šnekat?“ Jinai buvo tikrai labai pozityvus žmogus.
Galbūt, daugelis nežino, bet aš esu vertinęs tikrai ne vieną jos paveikslą, mes baigėme tą pačią Dailės akademiją – ji ten baigė tapybos bakalaurą. Ir jos darbai tikrai buvo ne iš prasčiausių. Kaip kolegos, mes daug apie tai diskutuodavome“, – sakė jis.
Laidoje vyras trumpai užsiminė, jog pastebi, kad žmonės gyvuosius yra linkę trypti, o po jų mirties – prisiminti geruoju, girti.
„Gerbiu Agnės talentą. Visada ją prisiminsiu, kaip stiprią moterį, kuri visada sako, ką galvoja ir tai sako labai stipriai bei aiškiai. Nepaleisdavau nei vieno jos interviu. Visuomet būdavo įdomu klausyti, kaip jinai mąsto, kaip dėlioja mintis.
Ji visada turėjo labai tikslų savo požiūrį, nuomonę. Galbūt kartais ji atrodydavo gruboka, kietoka, bet iš tiesų ją žinau visai kitokią. Ji – labai romantiška, kartais tikrai būdavo itin moteriška, jautri. Ji buvo labai spalvota asmenybė. Ją tikrai visą laiką prisiminsime ir jos man tikrai labai trūksta.
Kaip ir minėjau, sunku kalbėti šia tema. Dar nesuprantu, kad jai negaliu parašyti žinutės. Vienas kitam visuomet jautėme simpatiją, susitikdavome renginiuose, mieste, juokaudavome, kad dėl reikalų gausos vis nerasdavome laiko susitikti.
Reikia dažniau bendrauti vieniems su kitais, galbūt, atsidėti savo darbus. Gali nutikti taip, kad žmogaus galite daugiau niekada nebepamatyti. Gaila, kai žmogus gyvas, jį visi trypia, o kai ne – prisimena gražiu žodžiu.“
