Rimantė ir jos dukra tąkart tiek prisijuokė apie tai svarstydamos, kad rašytoja nusprendė: nori, kad visi pajustų džiaugsmą save įsivaizduoti turinčius gyvūnų supergalias. „Semčiukai: 1117-osios supergalių žaidynės“ – jau penktoji rašytojos knyga. Pirmąsias didelės sėkmės sulaukusias knygas ji rašė viena, o naujausiąją – kartu su garsiu gamtininku, fotografu Mariumi Čepuliu.
Juodu susipažino, kai R.Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė kalbino jį savo kuriamoje laidoje radijuje. Gamtininko širdį rašytoja tuomet sušildė netikėtai jo paklaususi, kuriam gyvūnui jis atiduotų auginti savo vaikus? Kiek pasvarstęs Marius pasakė, kad vilkams.
„Po pokalbio jis prasitarė, kad mano „Semčiukai“ yra mėgstama jo mažosios dukrelės knyga, o aš nieko nesitikėdama atšoviau: vieną knygos dalį turėtume kurti drauge. Marius iškart sutiko.
Tad turėdama idėją paprašiau jo surinkti Lietuvoje gyvenančių gyvūnų supergalias: gebėjimus, apie kuriuos retai susimąstome, ir, žinoma, prie sąrašo pridėti ir jo paties darytas nuotraukas. Gavusi iš Mariaus faktus ėmiau aplink juos lipdyti istoriją, o kiekvieną skyrių siųsdavau jam peržiūrėti, ar nėra faktinių klaidų.
Procesas buvo tikrai smagus ir apdovanojantis. Mariui esu dėkinga už apuokui suteiktą Regimanto vardą, o jis sakė, jog niekada nepamirš, kad nemirtingumu pasižyminčios medūzos galią galima naudoti... nemirtingiems bajeriams kurti“, – pasakojo Rimantė.
Klausantis jos atrodo, kad kūryba šiai rašytojai – vienas džiaugsmas. Tačiau vos prieš aštuonis mėnesius Rimantė su vyru Povilu susilaukė antrojo vaikelio – sūnaus Atumo Ramojaus.
Kaip rašytojos vaidmuo derėjo su jau dviejų vaikų mamos statusu? Ar šios knygos rašymo procesas buvo kitoks?
„Niekas neišmoko taip našiai naudoti laiko kaip vaikai, – juokėsi pašnekovė. – Kiekvieną laisvą miego minutę rašiau! Kūryba yra labai didelė ir svarbi mano dalis, galbūt net dalis manęs, kaip mamos.
Su vaikais dažnai nusikeliu į vaizduotės pasaulį, daug žaidžiu: mano darbas maitina motinystę, o motinystė persikelia atgal ant popieriaus. Manau, kad mano jausmai mūsų vaikams mano tekstams suteikia visai kitokią spalvą, kitokį gylį, į personažų istorijas sugula pamokos, kurias noriu perduoti savo atžaloms. Tik tos pamokos pateikiamos ne pamokslaujant, o per nuotykius, netikėtus personažų pokalbius, nutrūktgalviškus ir mielus poelgius.
Apskritai manau, kad susilaukusios vaikų moterys dar kitaip pražysta, mumyse sustiprėja galia kurti ir dauginti. Ir nesvarbu, ar tai būtų vakarienės sukūrimas iš tuščio šaldytuvo, ar kosminiai kostiumai darželiui iš tualetinio popieriaus. Sakyčiau, su vaikais įgauname papildomos inercijos, kurią privalu panaudoti svajonėms įgyvendinti.“
Pasiteiravus, kokią savo svajonę įgyvendino su naujausiu kūriniu, rašytoja atsidūsta – priminimą sau, kad niekur nedingo. Juk kiekviena mama žino: kai gimsta vaikas, labai lengva save pamesti. Ir tai nėra geras jausmas.
„Po Lunos buvau išnykusi, o sugrįžti ne taip jau ir lengva. Tad šįkart laikiausi įsikibusi į kamanės kojas – šie maži gyvūnėliai yra be galo stiprūs, nors iš pirmo žvilgsnio net neturėtų pakilti“, – sakė Rimantė.
Antra įgyvendinta jos svajonė – visiems vaikams ir jų tėvams parodyti, kad mums nereikia nei tigrų, nei dramblių ar banginių, nes ir čia, Lietuvos upėse ir miškuose, knibždėte knibžda stebuklingų gyvūnų. Tiksliau, kad kiekvienas jų ypatingas savaip. Kad jų dydis nenulemia jų kietumo. Ir kad kietumas – ne tik fizinė jėga, nes, pavyzdžiui, žalčiai gali orą gadinti skleisdami mirties kvapą. Pasirodo, šią galią galima labai prasmingai panaudoti!
„Bet didžiausia mano svajonė, kuri keliauja per visas knygas, yra ta, kad tėvai su vaikais kartu juoktųsi, kartu skaitytų, diskutuotų, ginčytųsi, o ginčuose pamatytų vienas kito nuostabumą, kitoniškumą ir tai pamatę didžiuotųsi ir brangintų. Juk jei visi būtume tokie pat, būtų be galo nuobodu“, – šypsojosi Rimantė.
