Šįkart jie pasiteiravo apie gamtos stichinius reiškinius – ar juos gąsdiną audros?
Komunikacijos specialistas Alkas Paltarokas (46 m.)
Kadaise labai laukdavau audrų, nes tada galėdavau grožėtis žaibais. Gamtos stichijos – didžiausios jėgos pasaulyje, o mes tik žmonės, kurie turi saugotis, kaip gali, ir sykiu gerbti gamtą.
Žurnalistė Gerda Žemaitė (42 m.)
Aš iš tų žmonių, kurie nebijo audrų. Tikriausiai dėl to, kad neteko nuo jų nukentėti. Man labai smagu būti namuose ir stebėti žaibus, klausytis didelio vėjo ir griaustinio skleidžiamo garso. Žinoma, tokiu metu būti lauke būtų tikrai nejauku.
Verslininkė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (32 m.)
Audros mane gąsdina. Anksčiau viso to paniškai bijojau, dabar kiek mažiau. Bijau ne tiek pačios audros, kiek žaibų ir griaustinio. Vėjai manęs nelabai gąsdina. Esu išmokusi močiutės pamokas: kai tik pradeda griaudėti, visuomet išjungiu visas šviesas, elektros įrenginių šakutes ištraukiu iš lizdų.
Mano vyras per audrą žiūri televizorių ar dirba prie kompiuterio ir juokiasi iš manęs, o aš lakstau po namus ir uždarinėju langus, ištraukinėju šakutes iš elektros lizdų.
Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis (42 m.)
Man patinka ir griaustinis, ir žaibai, ir stiprus lietus, ir vėjas. Toks jausmas apima, kad už stichijų glūdi kažkokia paslaptis. Labai įdomu ir gražu žiūrėti, žinoma, kai esu saugus namuose.
Niekada tokiu oru neiškylaučiau, nesimaudyčiau vandens telkinyje ir puikiai žinau, kad žaibuojant po medžiu stovėti nevalia. Tiesa, namuose yra vienas bailiukas – tai mano žmona Aurelija. Ji labai nerimauja, kai žaibuoja ir griaudžia, tačiau mano drąsos užtenka visai mūsų šeimai.
