Kartu pakelti taurės už dar vienus puikius metus savo artimuosius, draugus ir pažįstamus Jogaila šiemet pakvietė į kiek kitokią aplinką. Ne, jis nesinuomojo teatro patalpų, neužsisakė uždaro vakaro kuriame nors prabangiausių Vilniaus restoranų. Išmonės niekada nestokojantis vyras nutarė, kad gimtadienį nori švęsti tiesiog Jogailos gatvėje.
Tuomet prasidėjo tinkamos vietos šioje sostinės gatvėje paieška. Renginių vedėjo dėmesį patraukė buvęs „Vaikų pasaulis“ – daugelį metų čia veikė drabužių parduotuvė, kuri visai neseniai iš šių milžiniškų patalpų išsikraustė.
„Kadangi namas yra Jogailos gatvės ir Gedimino prospekto kampe, kvietime mes akcentavome Jogailos gatvę, – šypsojosi J.Morkūnas. – Geras sutapimas – namo šeimininkai mielai paskolino mums tas dideles erdves, nes vieni nuomininkai jau išsikraustė, o kitų dar nėra.
Čia padarėme puikią vietą šventei, tačiau neslėpsiu – padirbėti teko stipriai. Visi dirbome iki nukritimo, bet šiandien esame laimingi čia priimdami svečius“, – sakė J.Morkūnas.
– Jogaila, ar nekilo noro pabėgti nuo gimtadienio?
– Pirmiausia turėkime mintyje, kad niekas manęs nesivys, net jei ir bėgsiu. Man, renginių organizatoriui, sugalvoti bėgti nuo savo renginio, puikios progos, būtų žema, pigu ir niekinga.
Juk gimtadieniai smagu! Tai puiki galimybė pamatyti žmones, kurių šiaip kasdienybėje dažnai nesutinkame nei darbuose, nei gatvėje. Noriu gyvai pabendrauti su visais, kurie seniai matyti, kurie nauji pažįstami, su kuriais neturime tradicijų.
Gyvenimo tempas dabar diktuoja tokias sąlygas, kad turime begalę pažįstamų ir labai mažai tikrų draugų. Kuo toliau, tuo tų draugų būrys mažėja. Tad taip bandau savo socialinį burbulą pernešti į gyvą bendravimą, nes tai tampa vis retesniu dalyku.
– Ką jums reiškia 50? Ar tai tik skaičius pase, o gal amžius, verčiantis stabtelėti, susimąstyti apie gyvenimą, padėkoti ar pagalvoti – o kas toliau?
– Nieko! Gyvenime galvoju kartą ar daugiausia du per mėnesį. Galvojimai man – svetimas dalykas. 50 – tik statistika, matematika, skaičius – nei daugiau, nei mažiau. Kitą kartą smagu švęsti ir be progos, tačiau šįkart yra puiki proga susitikti su visais, išgerti šampano ir smagiai pabūti tas šešias valandas.
Man nekyla jokių neįprastų svajonių dėl to, kad štai jau 50 metų. „Harley-Davidson“ ar koks „Cadillac“? Savo rožinį „Porsche“ kabrioletą nusipirkau būdamas 26-erių, matyt, tada ir buvo laikas įgyvendinti tas įdomesnes svajones. Tą etapą, kai noriu pasileisti plaukus, kurių, beje, vis mažėja, jau prašokau.
Nėra nei harlių, nei kadilakų, nėra noro turėti sodybos, nėra noro eiti kalbėti su jūra ar mėgautis miško voniomis, nėra noro imtis jogos ar pradėti medituoti. Nenoriu nieko keisti savo gyvenime, jokios filosofijos ar poezijos tame skaičiuje nėra ir nesistengiu jos čia įžvelgti.
– Išvardijote daugybę dalykų, ko nėra. O kokių norų ir svajonių yra?
– Kad niekas nesikeistų, kad liktų, kaip yra dabar. Kad mano gyvenimo būdas, mano kelionės, mano greiti išskridimai, mano oro uostai, o ne kokios nors šventyklos ar kalnai nesibaigtų, nes man tai smagu.
– Šiandien gavote daug materialių dovanų, išgirdote gausybę prasmingų linkėjimų. Kokias didžiausias gyvenimo dovanas esate gavęs per šiuos metus?
– Gyvenimui esu dėkingas už didelį bičiulių, pažįstamų, draugų būrį, kuris šiandien yra čia tiek fiziškai, tiek – negalėję atvykti – mintimis. Vieni jų – šampaniniai, kiti – sintetiniai, treti – nuoširdūs, bet reti.
Tų epitetų galėčiau išvardinti begalę, bet visais atvejais tai yra žmonės, kurie mane supa, kurių dalimi aš esu, o jie – mano. Jie yra didžiausia vertybė ir geriausia dovana. Būtent juos vertinu ir tikrai vertinsiu.
– Įprasta sakyti, kad didžiausios gyvenimo dovanos yra vaikai.
– O taip! Esu be galo dėkingas gyvenimui, kad turiu tris nuostabius ir protingus vaikus. Adomas jau suaugęs, gyvena savo gyvenimą, Marija ir Aleksandras, tikiu, irgi užaugs puikūs žmonės. Vaikai – tie patys žmonės, kurie mane supa.
Esu jiems labai dėkingas už tą džiaugsmą, kurį jie teikia ir būdami subrendę jaunuoliai, ir mieli mažyliai, kuriuos dabar reikia kokybiškai auginti – ir fiziškai, ir emociškai. O tam, tikiu, nepasigesiu nei geros savijautos, nei sveiko humoro jausmo ir kūrybinio polėkio.
