Mergina neslėpė, jog vandens stichija yra didžiausia jos gyvenimo aistra. „Būdama jūroje jaučiuosi labai stipri, daug stipresnė nei būdama krante“, – prisipažino ne vieną pergalę iškovojusi 24 metų buriuotoja.
Greičiausia – ramioje jūroje
Nuo devynerių metų buriuojanti G.Volungevičiūtė pažįsta kone visas pasaulio jūras, yra buriavusi ir Ramiajame vandenyne. „Pamačiusi jūrą iškart bandau nuspėti jos charakterį – ar ji rami, ar audringa... Labiausiai mėgstu ramiai banguojančią jūrą. Gal dėl to, jog tokioje jūroje esu greičiausia“, – šypsojosi buriuotoja.
Būtent rami Adrijos jūra pernai atnešė sėkmę Gintarei – ji tapo Europos vicečempione. Iki visiško triumfo buriuotojai trūko labai nedaug, vos kelių sekundžių. „Tikiu, jog kitą kartą mano laivelis bus greičiausias“, – savo jėgomis neabejojo G.Volungevičiūtė.
Gintarė prasitarė, jog pažįsta kiek kitokią jūrą, nei ją įpratę matyti daugelis poilsiautojų Palangoje. „Jūra ne visuomet yra draugiška. Bet juk ji gyvena sau, visai nekreipdama dėmesio į tave. Ji yra, ir viskas. Ir tu esi...“ – mintimis dalijosi buriuotoja.
„Vanduo – mano stichija“
– Koks jausmas apima, kai viena atsiduri bekraštėje jūroje?
– Patiriu begalinės laisvės jausmą. Nors buriuoti nėra lengva, plaukdama galiu ir į debesis pasižiūrėti. Esu romantikė, galiu ilgai gėrėtis gražiais vaizdais. Tačiau pirmiausia buriavimas yra darbas, todėl būdama jūroje negaliu visiškai atsipalaiduoti.
– Nejaugi nebijai paskęsti?
– Ne, būdama vandenyje jaučiuosi labai saugi. Vanduo – mano stichija. Ne kartą buvau iškritusi iš laivelio, tačiau neišsigandau: juk visuomet vilkiu gelbėjimo liemenę. Pamenu, tik vaikystėje netikėtai pliumptelėjau į ežerą, bet viskas baigėsi laimingai – iš vandens ištraukė brolis.
– Tačiau buriuotojai pravartu mokėti gerai plaukti...
– Plaukimas yra vienas mano pomėgių. Žiemą, kai nesitreniruoju, plaukioju baseine.
– Kokie pavojai tyko buriuotojų?
– Kai jūroje didelės bangos ir pučia stiprus vėjas, dažnai rizikuoji iškristi į vandenį. Tada gali ant tavęs ir laivelis užvirsti, ir per galvą gali gauti... Buriavimas – ekstremalus sportas. Kai dažnai krinti ir būdama streso būsenos bandai atversti laivelį, kartais nebetenki jėgų. Tada užsikabinu už laivo krašto, bandau nusiraminti ir susikaupti. Arba užsidengusi bure pralaukiu, kol nurimsta stichija. Atgavusi jėgas vėl bandau iš naujo suvaldyti vėją.
Buriavimas išmokė kantrybės
– Apie ką pirmiausia pagalvoji, kai atvyksti prie jūros?
– Pirma mintis – koks vėjas. Kai pamatau, kad vėjas stiprus, jau žinau, jog vėl laukia tas vargas... Geriausia plaukioti esant silpnam vėjui – tada lengviau suvaldyti laivelį. O vėjas yra nuolatinis mano minčių palydovas. Netgi ne varžybų metu, būnant namuose, ryte atsikėlusi žiūriu, koks vėjas pučia.
– Viena jūroje praleidi labai daug laiko – gali net užmiršti kalbėti!
– Aš mėgstu būti viena. Pripratau. Esu tylenė. Matyt, mano charakterį lėmė buriavimas. Jeigu reikėtų palyginti, sakyčiau: „Esu ramiai banguojanti jūra“.
– Gintare, ar niekada nepagalvojai, jog murkdytis vandenyje – toks nemoteriškas darbas?
– Tai tiesa. Tačiau be buriavimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Šis sportas man labai daug davė – užgrūdino ir fiziškai, ir morališkai. Taip, murkdymasis vandenyje, lietūs, audros, ledų krušos... Viską reikia iškentėti. Bet tai užgrūdina. To reikia gyvenime. Buriavimas išmokė mane kantrybės. Taip pat išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
Ekstremalumas glūdi genuose
– Kokių pomėgių, be buriavimo, turi?
– Mokiausi skambinti fortepijonu, bet dabar jau retai pagroju. Tėvai, buvę alpinistai, mėgino mane užkrėsti alpinizmu, bet nesusižavėjau šiuo sportu. Tačiau slidinėti mėgstu, žiemą važiuoju į kalnus.
– Vadinasi, tavo šeimoje egzistuoja ekstremalaus sporto genas...
– Taip, mano šeima neįsivaizduoja gyvenimo be aktyvaus sporto. Aš pradėjau buriuoti būdama devynerių metų, kai kitos tokio amžiaus mergaitės žaidė vaikiškus žaidimus. Mano tėtis tuomet dirbo Kauno jachtklube, ir man tai buvo lyg antri namai. Skubėdavau ten, nes trokšdavau pasigalynėti su vėju.
– Kokias savybes paveldėjai iš tėvų?
– Iš tėčio paveldėjau ramumą, subtilumą. Iš mamos – vidinę jėgą.
– Kam skiri savo laisvalaikį?
– Turiu draugą Tomą, jis dirba kelionių gidu. Abu domimės archeologija, nuolat dalyvaujame Kernavėje vykstančiose šventėse. Tuose renginiuose netgi išmokau austi juostas senovinėmis staklytėmis! Labai patiko. Ilgais žiemos vakarais mėgstu megzti, nerti, pasigaminti originalių papuošalų. Tokia veikla mane atpalaiduoja, leidžia pailsėti nuo buriavimo.
Šeima svarbiau nei pergalės
– Ar nekyla minčių baigti buriavimo karjerą?
– Žinoma, reikės kada nors atsisveikinti su sportu ir atsidėti kitiems tikslams, tarkim, šeimai. Labai myliu vaikus. Šeima, vaikai – svarbiau nei sportinės pergalės, tačiau tas gyvenimo etapas dar neatėjo.
– Prasitarei, jog dažnai lankaisi vaikų globos namuose. Kodėl?
– Man labai gaila tų vaikų. Jiems trūksta šilumos. Kartą panešiojau vieną vaiką ant rankų, tai prie manęs išsirikiavo eilė... Vasarą su mama turėjome kelis globotinius, buvome juos pasikvietę į savo namus...
Netikėtai tenka keisti pokalbio temą, nes Gintarė labai jaudinasi. Pasiteirauju apie buriavimo drabužių madą. Ar tokia mada egzistuoja?
– Šiame sporte yra svarbiau funkcionalumas, o ne grožis. Kai dažnai mirksti vandenyje, nebesvarbu, ar gražūs tie kostiumai, ar ne. Svarbiausia – nesušlapti ir nesušalti. Paprastai dėviu iš neperšlampamo audinio pasiūtą kostiumą – kelnes ir striukę, aviu guminius batus. Kelnės yra su specialiais pakietinimais šlaunims, vadinamosios krienkelnės. Ant striukės visuomet velkuosi gelbėjimo liemenę. Su tokia apranga tenka išbūti apie penkias šešias valandas.
Gražiausia – jūros spalva
– Ar mėgsti pasižvalgyti po parduotuves, paieškoti stilingų drabužių?
– Nesu didelė parduotuvių mėgėja. Drabužių namuose nekaupiu. Labiausiai man patinka sportinis stilius, todėl dažniausiai įsigyju paprastus, neįpareigojančius rūbus.
– Kokia mėgstamiausia tavo spalva?
– Mėlyna. Jūros spalva man yra gražiausia. Kiekviena jūra turi savo spalvą, ir visos jos man gražios. Tačiau gražiausia – Adrijos jūra. Šios jūros spalvos yra nepakartojamos.
– Gintare, ką tau, be pergalių, dar davė jūra?
– Jūra mane išmokė svajoti. Gal todėl, jog daug laiko praleidžiu viena, mėgstu svajoti. O jūra svajones nuneša toli toli...
– Koks yra mėgstamiausias tavo posakis?
Buriuotoja trumpam nuščiūva, o paskui sako: „Vėjo, vėjo, vėjo!“