Dešimt metų ji buvo Kūrienė – Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio žmona. Po to ketverius metus Vilija buvo ištekėjusi už aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio.
Pastaruosius dešimt metų ši moteris – lyg ramiame užutekyje: su gyvenimo draugu verslininku Tomu Andriumi Valuta augina aštuonerių metų Vytautą Juozą. Džiaugiasi anūke – 23 metų dukters Ievos Kūrytės-Vėtės dukra Barbora. Jaudinasi dėl sūnaus Kasparo Kūrio mokslų, nes jis jau dvyliktokas.
Vertina vyrišką protą
– Jūsų kontoroje – tik jauni padėjėjai vyrai. Diskriminuojate moteris?
– Ne, tiesiog vertinu vyrišką protą ir logiką. Su vyrais darbas vyksta konstruktyviau. O gal man tiesiog labiau patinka vyrai... – valiūkiškai šypsosi Vilija.
– Sakėte, jog esate gimusi po laiminga žvaigžde. Iš kur toks įsitikinimas?
– Jeigu taip negalvočiau, niekas gyvenime nesisektų. Mintys materializuojasi, todėl pozityvus mąstymas užprogramuoja sėkmingą ateitį. Žinau, jog viskas mano gyvenime bus gerai, kad ir kas bloga nutiktų.
– Ar mergina iš provincijos svajojo apie advokatės karjerą?
– Visada jaučiausi, lyg būčiau gimusi būti advokate. Bet moteriai ja dirbti sunku. Pavyzdžiui, advokato darbe didelės pertraukos tiesiog neįmanomos, tad laukdamasi trečio sūnaus Vytauto dirbau iki paskutinės dienos. Nuo klientų slėpdavau apvalumus, kad nepamanytų, jog nesugebėsiu ko nors padaryti. Į darbą grįžau praėjus vos dviem savaitėms po gimdymo.
Ir dabar visada privalau būti aktyvi, pasitempusi, neatsinešti į darbą asmeninių problemų, neturiu teisės sirgti ar blogai jaustis. Kartais norisi viską mesti, bet tai trunka tik trumpą silpnumo akimirką.
Žaidžia su vyrų sąžine
– Tikriausiai būna situacijų, kai pagal įstatymą klientas yra teisus, bet žmoniškumo požiūriu – ne. Kaip tada elgtis advokatui?
– Turiu tikėti tuo, ką darau – tuomet žinau, kad seksis. Bet kai jaučiu, kad psichologiškai negalėsiu atstovauti kliento interesams, atsisakau darbo.
Skyrybų bylose būna vyrų, kurie nesąžiningai elgiasi savo žmonos atžvilgiu. Bandau įtikinti, kad pagalvotų apie savo vaikus, nes vyrai dažniausiai slepia realias savo pajamas, nors uždirba tikrai daugiau, ir kartais tai sunku būtų įrodyti. Retas vyras sutinka mokėti normalaus dydžio alimentus vaikams išlaikyti. Jie kažkodėl mano, kad buvusi žmona pinigus išleis asmeninėms reikmėms. Tada žaidžiu su tų vyrų sąžine, bandau paveikti juos psichologiškai. Kai kurie įsiklauso į mano argumentus.
Besiskiriantys žmonės – mano kasdienybė. Dažnai pagalvoju: kam žmonės apskritai tuokiasi? Toks įspūdis, kad visi užrištomis akimis žengia į pragarą. Bent vedybų sutartį prieš tai pasirašytų.
Išgyvenu dėl kiekvienos bylos. Kolegos net kritikuoja, kad pernelyg įsijaučiu. Bet aš manau, kad kiekvienas advokatas turi gyventi savo kliento problema, jausti, kaip jis nusiteikęs. Nes net menkiausi įvykiai turi įtakos bylos eigai.
Likimas išskiria ir suveda
– Ar neteko girdėti piktų apkalbų dėl to, kad tekate, skiriatės, tekate, skiriatės?..
– Nė karto nebuvau patekusi į keblią situaciją ir nebuvau pasmerkta dėl to, kaip susiklostė mano gyvenimas, – sako V.Gražulytė. – Gal dėl to, kad pati nejaučiu jokio komplekso.
– Ar dabartinis jūsų gyvenimo draugas Tomas nesiūlė tuoktis?
– Mūsų bendro gyvenimo pradžioje siūlė. Bet abu nusprendėme, kad tai padarysime po kokių dešimties metų – jei mums to reikės. Abu esame išsiskyrę, tad vėl pulti tuoktis – kažin ar gerai.
– Ar mylimo žmogaus atsiradimas jums padėjo dvasiškai skyrybų metu?
– Tai neturi jokios reikšmės. Kitas žmogus nėra skyrybų priežastis – jis gali tapti nebent pretekstu negražioms kalboms. Tik tiek. Laiminga ir rami moteris niekada į savo vidų neįsileis kito vyro.
– Tikriausiai ne viena moteris, vis nesutinkanti sau skirtojo, pasakytų, kad jums labai pasisekė – sutikote net tris vyrus.
– Tikiu likimu: jis žmones ir išskiria, ir suveda. Nebūna gyvenime atsitiktinumų – viskas reikšminga.
Tikiu ir tuo, kad pakanka labai norėti, turėti mintį, ir ji realizuojasi. Tai man pasitvirtino net gana tragiškose situacijose. Pavyzdžiui, kai mano bute įvyko gaisras. Pirmas jausmas – žemė slysta iš po kojų. Pirma mintis – blogos emocijos (tada kaip tik buvau išsiskyrusi su Aidu) dabar sudegė, ir aš viską susitvarkysiu be jokių problemų. Ir kad pasipylė pinigingi klientai!..
Dukrą įkalbinėjo netekėti
– Tai jūs truputį ragana?
– Apie ką pagalvoju, tas išsipildo, todėl stengiuosi negalvoti apie blogus dalykus, – juokiasi advokatė.
– Bet minčių apie skyrybas nepavyko išvengti?
– Taip nutiko... Nors pati esu teisininkė ir teismas man – lyg antri namai, kai pačiai reikėjo išsituokti, ir rankos, ir kojos drebėjo. Nenorėčiau to jausmo daugiau patirti – galbūt dėl to ir neskubu trečiąkart tekėti. Jei žmonės nori gyventi kartu – santuoka nebūtina. Dukrai bandžiau tai paaiškinti.
– Norite pasakyti, kad dukrą įkalbinėjote netekėti?
– Taip. Gyventi kartu, bet netekėti. Užtenka surengti tik mergvakarį pasilinksminti. Tačiau kiekvienai merginai norisi baltos suknelės, kiekviena turi viltį, kad viskas bus gerai. Duok Dieve, kad dukra gyventų laimingai, nes jos vyras iš tiesų labai šaunus.
Skorpionai kartu gyventi negali
– Vilija, jūsų buvę vyrai – žinomi žmonės: Egidijus Kūris – Konstitucinio teismo pirmininkas, Aidas Giniotis – garsus aktorius ir režisierius. Kodėl jūs pati buvote abiejų savo skyrybų iniciatorė?
– Metams bėgant žmonės keičiasi.
Esu gimusi po Skorpiono ženklu, mano buvę vyrai – taip pat. O Skorpionas su Skorpionu kartu gyventi negali. Valdingi charakteriai, kiekvienas – asmenybė. Abiem atvejais labai nenorėjau skirtis – išbandžiau viską, kad tik išsaugočiau santuoką.
Jei esi skyrybų iniciatorius, žmonės prilipdo tau „kaltojo“ etiketę ir niekam nerūpi, kad išsiskyrimo priežastys glūdi giliau. Bet aš noriu būti laisva ir gyventi ne kieno nors kito, o savo gyvenimą!
Su Egidijumi skyriausi todėl, kad man trūko erdvės. Tuomet, kai jaučiu, kad mano asmenybei gresia pavojus, turiu ją išvaduoti.
Ištekėjusi jaučiausi nekaip. Aplinkiniai sakydavo: „Tau viskas gyvenime duota, kaip tau gali būti blogai?“ Bet jei šeimoje gera, niekas nesiskiria. Ir nebūna vieno kalto. Kalti abu.
Pirmosios skyrybos man išėjo į naudą – savarankiškas gyvenimas privertė suktis. Dirbau prokurore, atlyginimas mažas – tikrai sunkiai būčiau auginusi du vaikus. Bet realybė privertė atkakliai siekti advokatės karjeros. Taigi jei nebūčiau išsiskyrusi, šiandien būčiau tik garsaus vyro pašonėje.
Po kiekvienų skyrybų susigrąžindavau savo mergautinę pavardę – kad niekam nekiltų minčių, jog naudojuosi savo garsiais vyrais.
– Ar šiandien bendraujate su ponu Kūriu?
– Taip. Dėl vaikų. Jis mus dar prisimena tada, kai jam būna reikalingas mūsų palaikymas.
O Aidas Giniotis nepamiršta pakviesti į savo premjeras ir spektaklius. Su Aidu gyvenome tik ketverius metus, bet jis atsirado tuo metu, kai vaikams reikėjo labai daug dėmesio. Ievai buvo aštuoneri, Kasparui – ketveri metai.
Kai balandį šventėme Ievos vestuves, susirinko visi trys mano vyrai, – juokiasi moteris. – Buvo labai gražu, nes Ieva – tas žmogus, kuris visus vienija, ji visiems reikalinga, nuoširdžiai bendrauja.
Santuoką sugriovė neištikimybė
– Įdomu, kaip jaučiasi tėvas, kai jo vaikus augina kiti vyrai.
– Niekada to Egidijaus neklausiau. Be to, jis dabar turi kitą šeimą, kitą gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų esame tiek reikšmingi vaikams, kiek sugebame jiems duoti. Manau, kad abu su pirmuoju vyru turime tiek sveiko proto, kad nerodytume ambicijų. Be to, spėju, kad jų ir nebejaučiame – juk nuo skyrybų prabėgo trylika metų.
– Jūs ir Egidijus Kūris, regis, puikus derinys – abu teisininkai. O štai Aidas Giniotis – menininkas, tad judu – lyg koks kontrastas.
– Visiškai ne, nes esu meniškos sielos. „Kaifuodavau“ nuo Keistuolių teatro spektaklių. Toks įspūdis, kad gyvendama su Aidu buvau patekusi į kitą pasaulį, kaip ta Doroti „Geltonų plytų kelyje“, kuriame filmavosi mano aštuonmetė Ieva.
Ketveri su Aidu praleisti metai – pats nuostabiausias mano gyvenimo periodas. Kaip žmonės mudu su Aidu vienas kitam daug davėme. Linkiu jam tik gero. Džiaugiuosi, kai išgirstu apie jo laimėjimus. Nors turėčiau lyg ir pykti, kad išsiskyrėme. Vis ta neištikimybė...
– Negalėjote susitaikyti su ja?
– Susitaikyti galima su bet kuo. Bet ar nuo to kas būtų pasikeitę? Niekas. Tai galėjo pasikartoti ir ateityje. Juolab kad Aido neištikimybė nebuvo trumpalaikis nuotykis – štai dėl to man buvo skaudžiausia. Aidas iki šiol nevedęs, bet su ta pačia moterimi turi sūnų.
– Tai pasitraukėte didelei meilei iš kelio?
– To reikėtų Aido klausti, – šypsosi Vilija.
„Aš – žmogus, kuris žiūri į priekį“
– Ar buvę vyrai bandė sustabdyti jus nuo skyrybų?
– Pirmą kartą skiriantis buvo visko. Turime vaikų, buvo sudėtinga...
Nenoriu grįžti į praeitį net mintimis. Esu žmogus, kuris žiūri į priekį, į ateitį. O jei ir nusikeliu į praeitį, tai tik tam, kad suvokčiau, ką ji man davė, ko galėčiau iš jos pasimokyti.
Pirmoji santuoka daug davė. Esu dėkinga jai už gyvenimo gaires. Gyvenau tarp inteligentiškų žmonių. Gal tai, ką šiandien pasiekiau, ir jų nuopelnas. Išmokau nemesti kelio dėl takelio. Mano uošvis – Egidijaus tėvas – sakydavo: „Nesusigundyk kokiu nors smulkiu verslu, jei sieki karjeros“. Anyta advokatė taip pat duodavo vertingų patarimų.
Na, o Aidas atvėrė mano širdį. Jis sakė, kad buvau emociškai uždara.
Žodžiu, esu dėkinga likimui, kad suvedė mane su tais žmonėmis. Nors ir išsiskyrėme, man liko tik gražūs prisiminimai. Po kiekvienų skyrybų tapdavau savarankiškesnė ir nuo nieko nepriklausoma visomis prasmėmis.
– Kaip atsigaudavote po tokių skaudžių gyvenimo įvykių?
– Skorpionas atsigauna labai greitai, – juokiasi Vilija. – Kartais atrodo, kad esi pačiame dugne, bet atsiranda nesuvokiamos energijos ir pakyli lyg feniksas iš pelenų.
Dvasinė išdavystė žiauresnė
– Kaip jūsų vaikai priimdavo naują vyrą šeimoje?
– Mano vaikai bus pakankamai užgrūdinti, savarankiškai mąstantys ir gyvenime daug pasieks – juk užaugo ne šiltnamyje, visko matė. Vienu metu labai išgyvenau: maniau, kad skyrybomis sugadinau vaikams gyvenimą. Bet kai pasikalbu su jais – o tai mes jau galime daryti – pasirodo, kad jie manęs nesmerkia, netgi mano, kad pasielgiau tinkamai. Kad ir kiek tų vyrų būtų, vaikai vis tiek bus mano ir visada su manimi. Tai mano patys artimiausi, geriausi draugai.
– Ar įmanoma vyrui ir moteriai nugyventi gyvenimą be nuklydimų?
– Įmanoma, jei pora tampa draugais, gerais partneriais ir džiaugsme, ir varge. Šiuo gyvenimo tarpsniu į neištikimybę kitaip žiūriu. Reikia atskirti dvasinę neištikimybę nuo fizinės. Man dvasinė išdavystė yra žiauresnė. Dėl to antrą kartą ir išsiskyriau, nes mane sukrėtė dvasinė neištikimybės pusė.
– Bet ar dabar galėtumėte ją atleisti?
– Manau – taip. Ir esu atleidusi. Tikrai. Ir to nesureikšminu.
Su neištikimybe susiduriu kasdien – matau tai nagrinėdama skyrybų bylas. Vis dėlto man keista, kaip žmonės žaidžia dviem frontais: gyvena su žmona, miega su meiluže.
Jei tau nebetinka tavo žmogus – skirkis. Stebiuosi stiprybe moterų, kurios gali atleisti vyrų nuklydimus. Taip jos išsaugo šeimą. Gal ir gerai, tik man tai nepriimtina.
Kai kada aš pati patariu moterims, jau pasiryžusioms skirtis, dar luktelėti – o gal viskas susitvarkys. Kartais aistros iš tiesų nurimsta.
Partnerystė – tai jausmas
– Gal po dvejų savo skyrybų ir daugybės svetimų pavyzdžių darbe jau žinote receptą, kaip išsaugoti šeimos židinį?
– Reikia tą židinį vis kurstyti. Tik štai man pačiai sudėtinga tai daryti, – juokiasi Vilija. – Tam daug laiko nereikia, tačiau žmonės užsiėmę darbais ir problemomis, jiems atrodo, kad santykiai turi plėtotis savaime. Bet taip nėra. Reikia abiejų – vyro ir moters – iniciatyvos ir pastangų. Partnerystė nėra sutartis, kuria pasižadi gyventi kartu. Tai – jausmas.
– Kaip dabar, kai aistros nurimusios ir gyvenimas teka daugmaž ramia vaga, vertinate savo gyvenimą?
– Dabar drįsčiau teigti, kad galėčiau gyventi ir viena. Tikrai.
– Bet šalia – mylimas žmogus.
– Dabartinis mano vyras gimęs po Žuvų ženklu. Man patinka jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Vidumi jis visada išliks jaunas. Galėčiau ir daugiau papasakoti, bet juk žmonės kartu gyvena ne dėl ko nors, ką galima įvardyti žodžiais.